Reportažas kultūros savaitraščiui “Šiaurės atėnai” iš V-ojo tarptautinio Jascha Heifitzo smuikininkų konkurso

Advertisements

Kelionė dviračiu: Vilnius-Nida (I dalis)

Kelionės dviračiu idėja gimė prieš gerus 5 metus, tačiau įgyvendinti užsibrėžtą tikslą sutrukdydavo laiko arba pinigų stoka. Ilgas, kantrybės pareikalavęs laukimas pasibaigė 2016 rudenį, kai susidarė puikios sąlygos svajonę paversti realybe.

Pasiryžus žengti tolimesnį žingsnį, prasidėjo pasiruošimas. Pirmiausia reikėjo apsispręsti kiek toli ir kiek ilgai noriu keliauti. Iš pradžių planavau dviračiu apvažiuoti beveik visą Europą, tačiau gan greitai atsisakiau šios idėjos, kadangi neturėjau jokios patirties ilgesnėse kelionėse dviračiu. Apsistojau ties gerokai trumpesniu, dviratininkų mėgstamu maršrutu: Vilnius – Nida.

Norėjosi spėti pasilepinti vasariškais orais, teko save skubinti kuo greičiau sėsti ant dviračio ir leistis į kelią.  Vos sulaukęs kuomet iš parduotuvės galėsiu atsiimti dviratį, jau kitą dieną pradėjau pakuotis daiktus.

Prieš išvykstant sunkiausia buvo sugalvoti kaip  aplenkiant kelius, kuriuose eismas yra labai intensyvus, arba kuriuose važiuoti dviračiais draudžiama, kuo patogiau ir greičiau išvykti iš Vilniaus ir pasiekti pirmą suplanuotą nakvynės vietą. Gerai pasvėrus visus galimus variantus pasirinkau šį maršrutą: Vilnius- Gariūnai- Grigiškės- Lentvaris- Trakai- Bagdononys

Paskutinės pasiruošimo akimirkos, kelionės bagažo – svarbiausių daiktų patikrinimas, kiek nerimastingas miegas, ir pagaliau išaušęs rugsėjo 15 d. rytas, kurį prasidėjo 6 dienas trukęs, 494 km. žygis.

imag0462

Kelionės startas katedros aikštėje

Kelionės pradžia ir pirma stotelė – Bagdononys

Nuo netolygaus bagažinės krepšių svorio, dviratis svirduliavo į šonus taip stipriai, jog sustojus, tekdavo gerai įsikibti į vairą, kad galėčiau jį išlaikyti vertikalioje padėtyje. Net ir abejodamas ar dviratis atlaikys didelį svorį ilgoje kelionėje iki Nidos, judėjau toliau, vis sau kartodamas, kad ir kas nutiktų kelio atgal nėra ir negali būti, tik pirmyn.

Davęs oficialų kelionės startą katedros aikštėje, pajudėjau link Žemųjų Panerių, nuo kur turėjau pasiekti Gariūnų-Grigiškių dviračių taką. Paneriuose pirmą kartą išriedėjau į tik automobiliams skirtą kelią, kur pradėjau apsiprasti prie važiavimo dviračiams nepritaikytais keliais. Dalinantis asfaltu su lengvaisiais automobiliais, autobusais bei fūromis svarbiausia būti labai gerai matomam – dėvėti šviesą atspindinčią liemenę ir išlikti budriam. Visada, kiek įmanoma, stebėti eismą priešais save ir už nugaros. Laikantis šių taisyklių, ne kartą pavyko išvengti pavojingų situacijų, kurių kelionėje tikrai pasitaikė.

imag0463

Nors buvo rugsėjo vidurys, o medžiai jau buvo pradėję keisti lapų spalvą, oras važiuoti dviračiu buvo tobulas: nebuvo varginančiai karšta, ar per daug vėsu, danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio, o saulė tvieskė beveik visą dieną.  Kelyje nuo Grigiškių sutikau pakankamai nedaug mašinų, beliko mėgautis pačiu važiavimu bei Vilniaus, Trakų ir Elektrėnų rajonų kraštovaizdžiais.

imag0464

Visoje atkarpoje eismo sąlygos važiuoti dviračiu buvo puikios. Nemažą dalį kelio įveikiau važiuodamas dviračių takais. Kelio dangos kokybė važiuojant ne dviračių taku, bent jau Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse buvo nebloga, tačiau Vilniaus rajono keliai ne tokie geri.

Vilniaus rajone,  ypač važiuojant keliu, nuo Grigiškių iki Lentvario, keliai buvo kalvoti ir vingiuoti, apylinkės ganėtinai tankiai apgyvendintos, o visi didesni miestai ar miesteliai  įsikūrę prie svarbių kelių, geležinkelių. Trakų rajone mane pasitiko ežerai, miškai, ir kalvos, ir tokie lietuvio sielai mieli ženklai, kaip “privati valda”.

imag0475

Trakų rajonas- viena didelė privati valda 😉

Artėjant prie dienos tikslo – Bagdononių kaimo, apylinkės darėsi vis rečiau apgyvendintos, miškingesnės. Tokius ryškius skirtumus galėjo nulemti šio krašto istorija. Daugmaž šioje vietoje, tarpukariu, driekėsi demarkacinė linija skyrusi Lietuvos respubliką, nuo lenkų aneksuoto Vilniaus krašto.

imag0480

Pirma stotelė- Bagdononių kaimas.

Bagdononys-Kaunas: neįprasta savaitgalio pradžia kelyje ir nakvynė Kaune

Kitą dieną išjudėti į kelią pavyko tik po trijų valandų. Prasisklaidžius rytinei ūkanai, pasirodė, kad šiandien oras nebus toks parankus keliauti. Pirmąją dienos dalį buvo gerokai apsiniaukę, o protarpiais ir  atrodė, kad gali palyti, tačiau antroje dienos pusėje pilki debesys pradėjo sklaidytis, o pasiekus Kaišiadoris vėl švietė saulė.

Pradėjus važiuoti, atrodė, kad laukia sunki diena: 20 kilometrų didesnis atstumas, man visiškai nepažįstami Elektrėnų, Kaišiadorių ir Kauno rajonų keliai, bei jau minėtos sunkiai prognozuojamos oro sąlygos. Tačiau nuvykti iki Kauno buvo gerokai paprasčiau, nei tikėjausi.

Kadangi automobilių judėjimas buvo minimalus, beliko tik įsijungti ausinuką ir mėgautis, kalvotais Semeliškių krašto keliais. Taip keliavau beveik iki pat Kauno rajono, gera asfaltuota danga ir prasilenkdamas su vos vienu kitu automobiliu.

Paliekant Semeliškes

Didžiausią įspūdį keliaujant šiuo maršrutu paliko Elektrėnų apylinkės, bei Žąslių, Kaišiadorių ir Antakalnio gyvenvietės. Važiuojant nuo Semeliškių link Elektrėnų, tarp pelkių, apsemtų pievų, ir čia vingiuojančios Strėvos upės, vis įsipaišydavo vienas kitas jaukus kaimelis ar  vienkiemis.

imag0489

Tolumoje, pradėjus matyti Elektrėnų šiluminės elektrinės kaminus, aplinka ir vėl pasikeitė. Šalia marių slūgsančios milžiniškos jėgainės fone, išryškėjo kadaise šiame krašte vykdytos labai intensyvios ūkinės veiklos suformuotas kraštovaizdis. Nors elektrinė iš šono atrodė tikrai įspūdingai, tačiau bendras Elektrėnų apylinkių vazdas, paliko labai slogų įspūdį.

imag0496

Elektrėnų bokštai

Pačius Elektrėnus nusprendžiau aplenkti. Pasukau link Kloninių Mijaugonių kaimelio, kurį pravažiavus, antrą kartą kirtau automagistralę Vilnius- Kaunas- Klaipėda (A1). Iki Kauno buvo likę apie 50 kilometrų, todėl šialia magistralės esančioje stovėjimo akštelėje sustojau pailsėti ir atgauti jėgas. Kol ilsėjausi pasirodė ir pirmieji lietaus lašai, tačiau staigiai prasidėjęs lietus taip pat greitai ir baigėsi.

imag0501

Kryžkelė ties automagistrale Vilnius- Kaunas

Kadangi keliavau tuo metu, kai daugeliui žmonių jau buvo pasibaigusios atostogos, savaime suprantama,  visi miesteliai ir kaimai atrodė ganėtinai tušti. Ilganiui susidarė įspūdis, kad nemaža dalis mūsų miestų ir miestelių šiek tiek merdėjantys.

Kaip jau minėjau savo kelyje sutikdavau labai nedaug žmonių, tačiau jei pasisekdavo ką nors pamatyti, mano sutikti tipažai buvo pakankamai dažni visoms Lietuvos gyvenvietėms: į vietinę parduotuvę dviračiu skubanti moteriškė, iš parduotuvės niekur neskubantis vietinis girtuoklėlis, iš mokyklų gryžinėjantys vaikai, su traktoriumi iš laukų gryžinėjantis ar į juos lekiantis ūkininkas, centrinėje meisto aikštėje dėvėtus rūbus pardavinėjantys prekeiviai ir netoliese lakstantis kažkieno šuo. Deja, tačiau per visą kelionę  teko pabendrauti vos su vienu kitu sutiktu žmogumi iš provincijos.

imag0503

Iki Kaišiadorių likus keletui kilometrų, nusprendžiau sustoti papietauti. Tam reikalui, tinkamos pasirodė senos, mažo Rečionių kaimelio kapinaitės, kuriose nebuvo nė gyvos dvąsios. Pietums laukė “gardusis” LK sausas davinys, su lietuviška duona, o desertui pasilikau šokoladinių batonėlių, kurių suvalgydavau mažiausiai po 3 per dieną, bei dvi bandelės iš vietinės Žąslių krautuvėlės. Pietaujant prasisklaidė visą dieną laikęsi pilki debesys ir pasitaisė oras. Pailsėjęs vėl sėdau ant savo dviračio ir pasukau Kauno kryptimi, kurį reikėjo pasiekti gerokai prieš sutemstant.

imag0508imag0509imag0510

Šiek tiek paklaidžiojęs po Kaišiadoris, pagaliau radau kelią, kuriuo turėjau išvažiuoti iš miesto ir atsidurti kelyje vedančiame į Antakalnio miestelį. Atsidūręs už miesto ribų pradėjau jausti keistą nemalonų kvapą, kurio šaltinis buvo garsusis Kaišiadorių paukštynas. Tikrai gražiu kraštovaizdžiu pasižyminčioje atkarpoje Kaišiadorys-Antakalnis-Rumšiškės, tai buvo ne paskutinis kartas, kai orą gadino pakeliui pravažiuotas gyvulininkystės pramonės objektas.

imag0512

Palikus Kaišiadoris gerokai suintensyvėjo atomobilių eismas, tačiau pasiekęs Antakalnį pasukau link senojo kelio vedusio į Kauną, kuriame judėjimo beveik nebuvo. Važiavimo malonumą kiek apsunkino priešpriešinis vėjas, kuris važiuojant kalvotomis vietovėmis privertė ne kartą sustoti ir pailsėti. Nors šią akarpą įveikiau labai sunkiai ir išeikvojau daug energijos, dar didesnis iššūkis laukė įsukus į Kruonio Žiežmarių kelią. Eismas šiame siaurame kelyje buvo pavojingai intesyvus, tačiau neturėjau kito pasirinkimo – privalėjau važiuoti. Iki tol kelyje su automobiliais neturėjau beveik jokių nesklandumų, tačiau čia pirmą kartą pajutau ką reiškia kai bemaž 90 km greičiu, kelių metrų atstumu, praskrenda fūra arba lengvoji. Nusiraminti nepadėjo ir tai, kad šia atkarpa teko važiuoti vos kiek daugiau nei kelis kilometrus. Žiežmerius šiaip ne taip pasiekiau.

Po tokios nemalonios  patirties, kilo klausimas kaip reikės važiuoti automagistrale. Tačiau visos dvejonės išsisklaidė vos į ją įvažiavus. Patogiau keliauti buvo tik dviračių takais, kurių Lietuvoje labai trūksta. Platus magistralės kelkraštis buvo tarsi tuščias takas kuriuo galėjau judėti nekeldamas sumaišties kelyje ir nerizikuodamas savo kailiu. Dėl pro šalį lekiančių lengvųjų automobilių, o ypač dėl fūrų sudaromo oro srauto bevek nereikėjo minti pedalų. Galėjau lėkti bemaž 40-50 km per valandą greičiu ir bereikalingai neeikvoti energijos. Vienintelė baimė tuo metu buvo tai, kad galiu prasidurti padangą į kelkraštyje besimėtantį šlamštą – varžtus, stiklus ir pan. Taip keliavau iki pirmos šalikelės kavinės, kurioje pamačiau šalia magistralės einantį miško takelį. Kadangi nesinorėjo iki Kauno likus geriems 7 kilometrams, būti sustabdytam policijos, pasirinkau gerokai lėtesnį, tačiau saugesnį variantą.

imag0513

Paskutinis sustojimas prieš kauną. Tolumoje magistralė

Nuo ten, karts nuo karto sustodamas, važiavau kol pasiekiau Kauno ženklą ir Palemoną. Atrodė, kad liko tik paprasčiausia – pasiekti centrą, susirasti nakvynei tinkamą vietą, sulaukti rytdienos ir keliauti toliau, tačiau…

imag0517

Dar kartą apie senąjį Vilnius- Kaunas kelią

Prieš keletą savaičių važiuojant pro netoliese Didžiulio ežero esančią magistralinio kelio Vilnius- Kaunas atkarpą, kurioje buvo vykdomi kelio tvarkymo darbai, pastebėjau iki tol nematytą po žeme buvusį seną akmeninį grindinį. Tai buvo senojo Vilniaus-Kauno kelio, dar kitaip vadinto Kauno traktu, dalis.
Didesnio susidomėjimo jis susilaukė prieš 8 metus, kuomet spaudoje pasirodė, straipsniai trumpai apžvelgiantys trakto ir jo atkarpos esančios Paneriuose, istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Pasirodžiusią informaciją po keleto metų, be didesnių papildymų pakartojo keli internetiniai dienraščiai, bei blogeriai.
imag0008

Kelio pradžia Paneriuose

 Šio kelio istorija, sena ir apipinta mitais bei legendomis apie juo keliavusius kunigaikščius, carus bei imperatorius, siautusius plėšikus ir netoli jo vykusius istorinius mūšius. Tačiau man asmeniškai įdomiausia buvo sužinoti kur toliau nuo Panerių driekėsi šis kelias ir ar išliko iki mūsų dienų bent viena autentiška šio kelio dalis.
imag0013

Panerių kalvose

Peržiūrėjus 1934 metų Vilniaus ir jo apylinkių žemėlapį, kuriame šis kelias turėjo būti pažymėtas, buvo matyti, kad Paneriuose esanti atkarpa yra trijų svarbių kelių išsišakojimo pradžia. Jau minėto kelio į Kauną, kelio į Lentvarį, bei Trakus. Trakų bei Lentvario keliai pažymėti stora dviguba punktyrine linija, tuo tarpu kelias į Kauną žymimas kaip vieškelis.
vilniaus-kauno-kelias-2

Kauno kelio atkarpa Vilnius- Lazdėnai

Paisnaudojęs Google maps (Street view) suvedžiau jį su senu  (1934) žemėlapiu ir pabandžiau atsekti ar yra likę ženklų liudijančių apie šio kelio egzistavimą. Dėmesį iš kart patraukė Grigiškėse esantis senas, labai netradicinės išvaizdos akmeninis grindinys.

imag0055

Kelias prie Grigiškių.

Pamatęs jį iškart supratau, kad lygiai tokia pati danga yra už gero kilometro, prie Molūvėnų gyvenvietės. Galų gale važiuojant traukiniu į Kauną atsitiktinai pastebėjau, kad identiškos dangos kelias yra ir prie Rykantų.  Kad galutinai įsitikinčiau kur jis vedė šį pavasarį su draugais nusprendėme pasižvalgyti po Vilniaus apylinkes. imag0067Žygį pradėjome Paneriuose, o baigėme ties Lazdėnų kaimu šalia automagistralės Vilnius- Kaunas, kur iki šių dienų stovi buvęs demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, pasienio punkto pastatas.

user4446_pic19547_1321886506

Demarkacinė linija ties Lazdėnais. 1934 m. Šaltinis miestai.net

Po žygio piršosi vienintelė išvada, jog šis traktas ko gero buvo sutvarkytas Lenkų laikais. Trakų ir Lentvario keliai  buvo svarbūs nes užtikrino susisiekimą su rajono centrais, tačiau kokį vaidmenį tarpukario laikotarpiu galėjo vaidinti kelias į Kauną, kai abi šalys 1934 m. nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, o tarp Vilniaus ir Kauno nebuvo jokio normalus susisiekimo? Šios kelio atkarpos atnaujinimas, buvo pradėtas po 1938 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybių tarpusavio santykių krizės. Lietuva ultimatumu buvo priversta normalizuoti ekonominius ir politinius ryšius su lenkija. Ko gero idėja  vėl sujungti Vilnių ir Kauną normaliai funkcionuojančiu plentu gimė tvirtinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Susisiekimas tarp šių dviejų miestų buvo naudingas ir Lenkijai, tuo labiau Lietuvai. 1938 metais Lenkijos vyriausybė pradėjo kelio Vilnius – Lazdėnai atnaujinimo darbus. Šį kelią projektavo žinomas tarpukario Lenkijos inžinierius ir išradėjas Vladislavas Trylinskis (Władysław Tryliński). Tokios konstrukcijos grindinys buvo paplitęs visoje Lenkijos Respublikoje. Kadangi šio projekto pagrindinis tikslas buvo susiekimo tarp Vilniaus ir Kauno atnaujinimas bei pagerinimas, Lietuvos pusėje 1938 m. vasario 18d. buvo pradėti Kauno trakto atkarpos Vievis – Lazdėnai tiesimo darbai. Po 18 metų pertraukos 1938 m. balandžio 9 d. atsinaujino tiesioginis susisiekimas keliu Vilnius-Rykantai-Vievis-Žiemariai-Rumšiškės-Petrašiūnai-Kaunas.13047956_1018825348183686_3943790110712770849_o
Džiugu matyti, kad jau prieš tai minėtoje magistralės Vilnius- Kaunas atkarpoje, aptikus šio unikalaus kelio dalį, buvo nuspręsta ją palikti, o ne sulyginti su žeme. Tai rodo, kad pamažu  pradedame vertinti savo istoriją ir ja domėtis. 14795793_1144953842237502_1721421815_oŠi Kauno trakto atkarpa, galėtų tapti viena iš daugelio lankytinų Vilniaus vietų, patraukliu turistiniu- istoriniu maršrutu, kadangi didžiąją jo dalį galima be didesnių trikdžių įvekti dviračiu ar pėščiomis.