Kelionė Dviračiu: Vilnius- Nida (II- Dalis)

Nakvynė Kaune, dviračių takų paieškos ir panemunės kraštas 

Pagrindinis dienos tikslas, pasiekti Kauną buvo įgyvendintas ir atrodė, kad liko pati paprasčiausia dalis.

Keliaujant taip jau kartais nutinka, kad visi planai labai greitai pasikeičia, dėl nenumatytų aplinkybių. Taip nutiko ir man vos atvykus į Kauną, kuomet tikėjausi pernakvoti pas pažystamus, arba motelyje.

Šiaip ne taip radus kelią kertantį išilgai palemono einačią geležinkelio liniją, sustojau pasitikrinti žemėlapio. Reikėjo kuo greičiau nusigauti iki Panemunės šilo, nuo kurio jau pakankamai gerai žinojau kelią iki centro. Vos pradėjus važiuoti prie manęs sustojo kitas dviratininkas, norėdamas pakalusti ar žinau kur čia yra dviračių trasos. Taip susipažinau su Antanu, vyriškiu kuris galų gale man surado nakvynės vietą.

IMAG0518

Su Antanu, pakeliui link panemunės šilo.

Kadangi nuo Kauno nebuvau susidėliojęs aiškaus maršruto, beliko pasikliauti žemėlapiais. Kitą rytą, vos pradėjus keliauti, susidūriau su navigacijos problemomis. Kadangi mano turimas popierinis žemėlapis buvo per mažo mastelio, informacijos apie dviračių takus teko ieškoti internete. Puslapyje Turistopasaulis.lt galų gale radau dviračių maršrutą Kaunas- Klaipėda. Naudodamasis juo sugaišau labai daug laiko, klaidžiodamas po Viljampolę ir Raudondvarį, aplenkdamas dviračių takus, išvažiuodamas į judrius kelius, ar dviračiams netinkamus šunkelius, bei paprasčiausias pievas. Visiems keliaujantiems panašia kryptimi, rekomenduoju važiuoti 22 km. dviračių trasa nuo Kauno centro iki Kulautuvos:

IMAG0526

dviračių takas pravažiavus Netonių kaimą

Kulautuvoje pakalbėjus su vietiniais ir paaiškėjo, kad nuo čia dviračių takai baigiasi. Yra kažkokie neaiškūs miško takeliai akivaizdžiai tinkami tik bekelės dviračiams, o ne turistinukams. Pasak jo visi dviračių takai yra kitoje Nemuno pusėje, ties Zapyškiu, kurį neužilgo iš Kulautuvos turėtų būti galima pasiekti persikeliant lyniniu keltuvu. Prie parduotuvės sutiktas kitas pilietis pasiguodė, kad visi čia prieš rinkimus tik daug žada, bet po jų nieko nedaro, tačiau vylėsi, kad keltuvą gal kada nors pastatys.

IMAG0533

Tiesiai- Kelias į kulautuvą, į dešinę- kelias Link Vilkijos.

Vienas rimtesnių kelionės iššūkių laukė išvažiavus iš Kulautuvos ir išlindus į viena pagrindinių šio regiono transporto arterijų: kelią 141: Kaunas- Jurbarakas- Šilutė- Klaipėda. Žinodamas, kad pasiekus pirmą didesnį panemunės miestą – Vilkiją, turėčiau išvažiuoti į geresnį kelią, ar surasti dviračių taką, išvažiavau į šį judrų kelią. Jokių kitų greitesnių  alternatyvų nebuvo.

Kadangi buvo šeštadienio popietė ir lauke bent jau pirmoje dienos pusėje oras buvo fantastiškas, judėjimas buvo labai intensyvus. Visada važiuodamas siauru keliu, saugumo sumetimais, dažniausiai judėdavau maža kelio ruožo dalimi, už kraštinės linijos kuri būdavo nuo pusės metro iki 20 cm. pločio. Deja, tačiau naujai sutvarkytose šio kelio atkarpose iki pat Vilkijos padaryti specialūs pusgaublio formos pailgi iškilimai- borteliai, skirti sutekėti vandeniui, kuriuos praminiau dviratininkų žudikais. Važiuodamas pro juos negali važiuoti šalikele, kadangi jie prasideda ties šonine linija, todėl visada esi privertsas važiuoti arba ant linijos arba keliu. Blogiausia buvo tai, kad prireikus buvo  beveik neįmanoma  nusukti į šalikelę, kadangi toks nepatogus bortelis dviratininką ir dviratį būtų išvertęs ant kelio arba į gretima esantį griovį.

IMAG0538

Pusiuakelėje iki Vilkijos- Bubiai

Kaip sakoma jei nesiseka, vienur, pasiseks kitur. Taip nutiko ir man, kadangi šioje sudėtingoje atkarpoje už vairo nebuvo nė vieno kiaurąsamčio. Beveik visi tądien mane lenkę vairuotojai, ypač krovininių vilkikų, tai darė labai saugiai ir užtikrintai, nerizikuodami mano kailiu. Ne pirmą kartą įsitikinu, tačiau manau kad vertėtų paminėti, tai, kad vairavimo kultūra Lietuvoje vis tik keičiasi į gerąją pusę.

IMAG0541

Pietų metas- vienas svarbiausių kelionės ritualų

Šioje atkarpoje pirmą kartą kelionės metu pradėjau justi gerokai didesnį nuovargį nei iki tol. Įskaudusiems pečiams antrino maudžiantys kelėnų sąnariai, bei nuvargintų kojų raumenų sukeltas skausmas šlaunyse ir blauzdose. Negana to teko kovoti su priešpriešiniu vėju, todėl vienu metu pradėjo trūkti kantrybė. Taip jau kartais nutinka, kad sunkumo akimirką į galvą pradeda lysti ne pačios geriausios mintys. Jei gerai pamenu, tuo metu galvojau apie tai kokia beprasmiškai absurdiška idėja mane, visiškai vieną, atvedė iki kažkokio niekam nežinomo Lietuvos užkaborio. Tuomet pirmą ir paskutinį kartą svarsčiau apie tai, kad gal būt vertėtų viską mesti, sėsti į autobusą ir grįžti namo. Minutėlei sustojęs atsikvėpti į artimiausią šalikelę, surūkęs porą cigarečių (rūkiau visos kelionės metu) supratau, kad visa tai ką patiriu dabar ir yra tai dėl ko žmonės keliauja- tam kad išbandytų save (arba kitus). Kaip gyvenime, taip ir kelionėje, ne viskas visuomet klostosi taip kaip nori, tačiau net pasiekus savo fizinių bei psichologinių galimybių ribą privalu dėti kitą žingsnį ir nenuleisti rankų. Kiek atsikvėpęs ir atgavęs motyvaciją, paskutinius 10 kilometrų iki Vilkijos įveikiau pakiliai. Nuotaikos nebesugadino net ir ant galvos krintantys lietaus lašai.

IMAG0542

Keltas per Nemuną. Vilkija

Pasiekus šį miestelį viskas kardinaliai pasikeitė. Aplinka kurioje atsidūriau nepriminė nieko ką iki tol teko matyti kelyje. Pilki debesys prasisklaidė, ir po tokios varginančios atkarpos, radau keliaujančiam dviračiu žmogui patį širdžiai maloniausią dalyką pasaulyje- dviračių taką. Šiek tiek pasidairęs po meistelį ir išvažiavęs iš už jo esančią tik dviračiams pritaikytą trasą, netvėriau džiaugsmu, kadangi tai reiškė bent kelis kilometrus ramaus mynimo be jokių rūpeščių. Beliko tik džiaugtis ir mėgautis saule ir pasakiškais panemunės vaizdais.

Dviračių takas tęsėsi apie 4 kilometrus, po to vėl teko važiuoti keliu. Kelio danga panemunės kelyje iki pat Jurbarko buvo labai gera. Važiuoti dviračiu buvo pakankamai saugu, tačiau kelyje užmigti niekada neleidžia greitį mėgstantys vairuotojai. Privažiavus prie pat Seredžiaus miestelio, pačioje netikėčiausioje vietoje, ties tiltu per Dubysos upę, pirmą kartą kelionės metu dėl nesaugaus mane lenkusio vairuotojo manevro teko lėkti į šalikelę. Po to kelyje elgiausi gerokai atsargiau ir apdairiau, nors tokių rimtų incidentų nebepasitaikė iki pat galutinio kelionės tikslo- Nidos.

IMAG0547

Seredžius

Didžiausią įspūdį šiose vietovėse paliko gamta: neįprastai platus Nemunas, kurio slėnyje, gamta beveik nepaliesta žmogaus. Tam, kad visa tai pamatytum nereikia niekur stoti užtenka tiesiog važiuoti šiuo keliu. Visa panemunė nusėta piliakalniais, kurie mena laikus kuomet čia buvo svarbiausias lietuvių vakarinis fortpostas. Šio krašto grožiu geriausia įsitikinti nuvykus ten patiems ir viską pamačius savo akimis. Turistauti ar tiesiog praleisti savaitgalį panemuunėje yra sudarytos puikios salygos: begalė lankytinų objektų, nakvynės namai, kempingai ir tt.

IMAG0548

Pardėjus leistis saulei ir atėjus vakarui, pasiekiau Raudonę kur reikėjo rasti tinkamą vietą nakvynei. Privalėjau greitai apsispręsti, arba nakvoti svečių namuose kurių miestelyje netrūko, arba palapinėje, lauke. Sėkminga diena tęsėsi ir toliau, kadangi dėka vieno skambučio nemokamai pavyko apsistoti vietiniuose svečių namuose. Tą vakarą gavau viską ko reikėjo, dušą, skanaus maisto, patogią lovą, televizorių, alaus ir aišku poilsio 🙂

Už tai esu dėkingas S. Balsevičiaus svečių namams: http://raudoneje.lt/en/home/

IMAG0549

Raudonės milžinų kėdės

IMAG0550

Raudonės pilis

Raudonė- Vilkyškiai: Panemunės dviračių takai, Mažoji Lietuva ir pirmoji nakvynė po atviru dangumi

Sulaukus sekmadienio ryto po truputį pradėjau ruoštis išvykimui iš Raudonės. Tą dieną norėjau kuo labiau priartėti prie Klaipėdos, tačiau planus šiek tiek pakoregavo mano apsilankymas Jurbarke, kur susitikau su savo giminaičiais.

Dienos maršrutas:

Nuo Raudonės iki Jurbarko nusigauti pavyko pakankamai greitai, per 3 valandas. Po varginančio šeštadienio norėjosi niekur neskubėti ir pasimėgauti važiavimo dviračiu malonumu ir puikiu oru.

IMAG0551

IMAG0554Važiavuoti šia atkarpa buvo vienas malonumas. Skirsnemunėje prasidėjo ilgas dviračių takas, kuris tęsėsi iki pat Jurbarko. Prieš pasiekiant panemunę tikėjausi, kad čia  dviračių takų bus gerokai daugiau, tačiau visi jie yra padrikai išmėtyti aplink didesnes gyvenvietes ir galų gale pasibaigia ties jų ribomis. Geriausios dviračių trasos panemunėje yra Vilkijoje, Skirsnemunėje ir Jurbarke.

Mano nuomone, šiam kraštui vasaros metu pargyvenančiam iš turizmo ir turinčiam visas galimybes pragyventi vien iš to, vientisa dviračių trasa bent jau palei visą  panemunės kelią nuo Vilkijos iki Jurbarko yra būtina. Tai pritrauktų begalę užsienio ir vietos turistų norinčių geriau pažinti šį gražų Lietuvos kampelį. Tačiau kol kas galima konstatuoti faktą- dviračių takų panemunėje beveik nėra.

IMAG0556

Pakeliui į Jurbarką

Papietavęs pas gimines, skubėjau toliau, kadangi nenumaldomai artėjo vakaras. Vos išvažiavus iš Jurbarko ir pasiekus Smalininkus prasidėjo buvusio Klaipėdos krašto ribos. Ilgus šimtmečius ši Lietuvos dalis priklausė Prūsijai, o tai be abejonės padarė didelę įtaką šio krašto istorinei ir kultūrinei raidai. Už Smalininkų pasijaučiau tarsi kirtęs nebeegzistuojantį seną pasienio ruožą, kurį pravažiavus atsiduri kitos kadaise čia egzistavusios kultūros ir istorijos šešėlyje.

IMAG0559

Ryškaiusiai tai pasimatė pasiekus pirmą didesnę gyvenvietę – Viešvilės miestelį. Į akis iš kart krito netradicinė architektūra.

IMAG0561

Viešvilė

IMAG0562

Art deco stiliaus pastatas Viešvilėje

 

IMAG0563

Paliekant miestelį dar spėjau pasišnekučiuoti su vietiniu gyventoju, važiavusiu dviračiu nuo Viešvilės iki Juravos miestelio už keleto kilometrų. Kadangi labiausiai sudomino, ant šieno rulonų matytas užrašas, skelbiantis, kad rugsėjo 24 d. miestelyje vyks šungrybių festivalis, pasiteiravau ar iš tikrųjų egzistuoja toks renginys. Pasak jo tai ko gero, paprasčiausias “šposas”. Tik po kurio laiko išsiaiškinau, kad tai tikrų tikriausias festivalis, tam tikra prasme, Varėnoje vykstančios grybų šventės analogas.

IMAG0560

Besišnekučiuojant pavyko sužinoti ir daugiau įdomių dalykų. Kadaise nuo Viešvilės iki Pagėgių kursavo, dar Vokiečių laikais nutiesta siauruko vėžė:  Tilžė- Pagėgiai- Viešvilė- Smalininkai kuri buvo išardyta sovietmečiu. Garbingo amžiaus vyriškis keik įsižeidė kai pasakiau, kad čia buvusi Vokiečių Prūsija- pasak jo tai mažosios Lietuvos kraštas, beliko tik paantrinti- vietiniai visus formalumus juk žino geriau.IMAG0565

Už Viešvilės prasidėjo gūdžios Tauragės apskrities girios. Iš kart dėmesį patraukė tankiuose miškuose kas 50 metrų paliktos tiesios proskynos. Tik po to supratau, kad tai buvo takai skirti patruliuoti pasieničiams. Tauragės apylinkės nuo seno garsėja kaip kontrabandininkų rojus.

Važiuojant pro Karšuvos girią, kvapą gniaužė įspūdingi vaizdiniai. Pro medžius prasisverbiantys vakarėjančios saulės spinduliai kūrė įspūdingą šešėlių žaismą- miško tankmės apgaubtus tunelius kurių gale tvieskė ryški šviesa.

IMAG0568

Mociškiai

IMAG0569

Tiltas per upę Jūrą

IMAG0570

Vilkyškiai

Įsikurti stovyklavietę Vilkyškyse spėjau pačiu laiku, vos prieš sutemstant. Vietą nakvynei pasirinkau tikrai ne pačią romantiškiausią- miškelį šalia Vilkyškių kapinių, tačiau ten nebuvo nė gyvos dvasios. Susirantęs palapinę ir įlindęs į miegmaišį galėjau ramiai išsimiegoti, žinodamas kad tokioje  vietoje iki kito ryto, niekas man nesudrums ramybės. Sekančią dieną buvau pasiryžęs įveikti daugiau nei 100 km. ir pasiekti Klaipėdą, todėl tinkamas poilsis buvo būtinas norint įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

 

Vilkyškiai- Klaipėda: ištirpę 120 kilometrų

Pažadintas žadintuvo, atsibudau 6 ryto. Pramankštinęs sustingusius raumenis ir traškančius kaulus nieko nelaukdamas pasiruošiau pusryčius. Begeriant rytinę kavą, pradėjau pakuotis nuo drėgmės aprasojusius daiktus. Atidžiai pasitikrinęs ar nieko nepalikau galėjau judėti į Vilkyškius.

Miestelyje didžiausią įspūdį palieka architektūra, kuri atspindi trutingą, tačiau dviprasmišką šio miestelio istoriją. Tarp šiam kraštui būdingos vokiškos architektūros karts nuo karto įsipaišydavo viena kita lietuviška troba. Salcburgo vokiečių kultūra, čia pradėjusi skleistis po 1709 m. kuomet didžioji dauguma lietuvninkų mirė nuo maro ir kitų šios epidemijos sukeltų ligų, persipynė su mažosios Lietuvos kultūra. Vilkyškyse, kaip ir visame klaipėdos krašte labai ryškūs šių dviejų kultūrų pėdsakai.

Šie 2017-ieji metai, kaip niekada puikus metas aplnkyti šį mažą ir jaukų miestelį. Vilkyškiai yra 2017 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

IMAG0571

IMAG0573

Vilkyškių katalikų Šv. Onos bažnyčia 1958 m. įrengta privačiame name.

IMAG0574

Vilkyškių architektūra

IMAG0575

Pasimetęs šuo

IMAG0572

Išblukę vokiški užrašai ant namo sienos

IMAG0577

Buv. arklidės mietelio centrinėje aikštėje- dabar garažai

Gaila, tačiau nespėjau padaryti daugiau nuotraukų iš šio gražaus miestelio- išsikrovė mano telefonas. Artimiausia vieta kurioje galėjo būti galimybė jį pasikrauti ir sustoi pailsėti- Pagėgiai.

Nors pirmadienis buvo kiek niūrokas, važiavimas link Pagėgių neprailgo. Didelį įspūdį paliko Rambyno kalno apylinkės, bei kelių išsišakojimas vedantis į tilžę, dabar vadinamą Sovetsk’o miestą. Aplink legendomis apipintą kalną, kelias vingiavo kalvelėmis kurias supo ūkininkų dirbamos žemės. Liepomis apsodinta alėja kuria galima pasiekti karalienės Luizos tiltą, iš tolo traukė akį. Nors iki pasienio ruožo su Rusijos federacija buvo dviračių takas, šį istorinį objektą aplenkiau. Nors laikai jau pasikeitę, šis kelias tebėra vienas svarbiusių tranzitinių maršrutų norint pasiekti Karaliaučių.

Atvykęs į Pagėgius užsukau į vietinį kultūros centrą kuriame norėjau pasikrauti telefoną. Mane pasitiko maloni šio centro bibliotekos darbuotoja su kuria pasidalinau kelionės įspūdžiais, bei tiesiog maloniai pasikalbėjau. Pasak jos šio pastato, iš vidaus, panašaus į MKIC, atvažiuoja apžiūrėti ne tik moksleiviai iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš užsienio. Džiugu, kad miestuose atsiranda tokių švietimui reikalingų vietų.

IMAG0578

Pagėgių kultūros centras

Nuo pagėgių beveik be sustojimo myniau iki pat šilutės krašto stabtelėdamas tik trumpoms akimirkoms atsikvėpti ir užkąsti, ar pafotografuoti vietinių istorinių senienų.

IMAG0579

Paskutinių 4 dienų patirtis parodė, kad nuvažiuoti daugiau nei 100 km. gali būti labai sunku, tačiau tuo pačiu įsitikinau, kad nėra nieko neįmanomo. Todėl pirmadienį kilometrai tirpo kaip niekad sparčiai.

Šilutės krašte važiuoti keliu buvo sudėtinga. Aplink mane zujo krovininis transportas ir lengvieji automobiliai. Pakeliui pavyko pamatyti ne vieną senus laikus menantį apleistą pastatą: bažnyčias, senus apleistus trobesius, raudomo mūro sodybas, buvusias pakelės sustojimo vietas.

IMAG0580

Pakeliui į Šilutės kraštą

IMAG0581

Apleista Vyžių bažnyčia

IMAG0584

“KonigI. Preuss. Landes- Afhnahme. Meter uber Normalnull”

Paravažiavus šilutę eismas plentu link klaipėdos buvo nepakenčiamas. Žemėlapyje susiradau kitą kelią kuriuo galėjau pasiekti Priekulę, t.y beveik klaipėdą, kadangi nuo ten iki miesto centro turėjo būti dviračių takas. Šis kelias labai gražus. Šailkelės apsodintos beržais, beveik jokio automobilių judėjimo, gražūs pamario vaizdai.

IMAG0586

Žemaitkiemis

IMAG0587

Tipinė Šilutės krašto sodyba

IMAG0589

Kelias Žemaitkiemis- Sakūčiai

IMAG0590

Vėjo jėgainės, kurias kitą dieną mačiau jau kitoje marių pusėje

IMAG0591

Vilhelmo kanalas

Kirtęs klaipėdos kanalą, dar kitaip žinomą kaip Vilhelmo kanalu, jau viena koja buvau Priekulėje. Šis miestelis man paliko labai teigiamą įspūdį. Išsaugojęs XIX a. Vokišką architektūra ir didžiąją dalį senamieščio miestelis turi labai savito vakariestiško jaukumo. Šiame miestelyje yra gimęs ne vienas žinomas (iš geros ir iš blogos pusės) Lietuvos ir Vokietijos veikėjas.

Tai buvo paskutinė stotelė prieš klaipėdą. Čia susidūriau su didele problema, kurią išsprendžiau paparastai, tačiau gerokai rizikuodamas susigadinti paksutinius 10 kilometrų.

Išvažiavus iš priekulės radau dviračių tako atkarpą, kuri yra ilgesnės trasos Priekulė- Klaipėda dalis. Ties Derceklių gyvenviete, takas pasuko į sodus. Nuo ten nebepavyko rasti kur tęsėsi ši trasa. Kadangi jau buvo pavakarys, nieko nelaukdamas nėriau į Šilutės plentą, ko po to labai gailėjausi. Šiame judriame kelyje buvo po dvi juostas važiuojamoje dalyje, tačiau nebuvo bent minimalų važiavimo komfortą galėjusio užtikrinti kelkraščio. Norėjosi kuo greičiau dingti iš to kelio, tačiau elinį kartą nebuvo kur dėtis- iki klaipėdos buvo likę keli kilometrai. Tačiau finišas buvo vertas prakaito ir pastangų.

Mielieji skaitantys šią rašliavą, jei kada važiuosite nuo priekulės iki klaipėdos, turėkite omenyje tai, kad yra dviračių takas kuriuo galite kofortabiliai saugiai pasiekti uostamiestį. Šilutės plentu dviračiu rekomnduoju važiuoti tik tuo atveju jei jums tikrai trūksta ekstremalių pojūčių.

IMAG0594

IMAG0596

Taip atrodo džiaugsmo perkreiptas veidas. Klaipėda 🙂

Klaipėdoje ne pačiu tinkamiausiu metu išsikrovė telefonas. Todėl teko kuo greičiau ieškoti vietos kurioje galėčiau pasikrauti telefoną. Užsukau į pirmą pasitaikiusį barą, kuriame sutikau savo pažystamus iš Vilniaus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kažkada, rudenį, pervažiavęs visą lietuvą, visai kitame Lietuvos gale, sutiksi draugus darbo reikalais užsukusiais į vietą kurioje tu atėjai tik užkąsti ir pasikrauti telefono.

IMAG0597

Netikėtas susitikimas kliapėdos senamiestyje su Gabriele ir Karoliu

Smagiai pakalbėję, užvalgę, ir aišku atsigėrę alaus, nuo kurio man išvargintam kelionės gerokai tvoskė galvon, atsisveikinome ir pasukome savais keliais.

Iki vakaro nepavyko rasti pas ką pernakvoti- feisbukas tyjėjo, o giminės klaipėdoje neatsiliepė, todėl nusprendžiau jau sutemus nieko nelaukti, šokti į keltą ir pernakvoti kopose, prie jūros. Juokingiausia buv tai, kad tik įlipus į keltą į mano prašymą atsiliepė ne vienas žmogus. Pavažiavęs apie 10 nuo perkėlos radau tinkamą vietą įsikurti. Sukorus apie 120 kilometrų buvo itin sunku užmigti: 3 kartus per naktį buvau prabudęs, o ryte jaučiau, kad esu visiškai neišimiegojęs.

Smiltynė- Nida: Nakvynė kopose ir varginantys paskutiniai kilometrai.

Atsibudau pačiu laiku. Vos išeimigojęs ir užkandęs, pardėjau pakuotis daiktus. Atslenkant įtartiniems debesims, pirmą kartą per visą kelionę viską susivynuojau į politileninius šiukšlių maišus. Spėjimai pasitvirtino vos prie bagažinės baigus tvirtinti mantą- pradėjo stipriai lyti.

Lyjant lietui, visą nakty beveik nemiegojus, savo pradėjo daryti nuovargis. Vavažiavau sutvarkyta ir prižiūrima, geriausia dviračių trasa leituvoje: Smiltynė- Nida ir iki tikslo buvo likę labai nedaug, tačiau tai buvo sunkiausiai įveikta atkarpa visos kelionės metu.

Atvykęs į Pervalką miestelyje, sustojau pasislepti nuo lietaus. Pasikeitęs kiaurai permirkusius rūbus pasinaudojau akimirka ir pradėjau pietauti, kai tuo tarpu blogi debesys prasisklaidė ir pasirodė saulė. Nusigavęs iki pervalkos krantinės, kitame kuršių marių gale, besisklaidančioje migloje pradėjau matyti vakar pravažiuotas vėjo jėgaines.

Paskutiniai kilometrai iki Nidos nusivažiavo jau kiek lengviau. Miestas mane pasitiko rudeniškai tuščias.

Pasiekus galutinį tikslą apėmė keistas jausmas: Buvo sunku patikėti , kad kelionė taip greitai pasibaigė. Nors minant dviratį tolimus atstumus įveikti tikrai nelengva, tačiau kartą pameginus keliauti šia transporto priemone, norėjosi nesutoti, ir keliauti toliau…

IMAG0598

Paskutinės atkarpos maršrutas:

IMAG0600IMAG0602IMAG0603IMAG0604IMAG0605IMAG0606IMAG0607

Advertisements

Kelionė dviračiu: Vilnius-Nida (I dalis)

Kelionės dviračiu idėja gimė prieš gerus 5 metus, tačiau įgyvendinti užsibrėžtą tikslą sutrukdydavo laiko arba pinigų stoka. Ilgas, kantrybės pareikalavęs laukimas pasibaigė 2016 rudenį, kai susidarė puikios sąlygos svajonę paversti realybe.

Pasiryžus žengti tolimesnį žingsnį, prasidėjo pasiruošimas. Pirmiausia reikėjo apsispręsti kiek toli ir kiek ilgai noriu keliauti. Iš pradžių planavau dviračiu apvažiuoti beveik visą Europą, tačiau gan greitai atsisakiau šios idėjos, kadangi neturėjau jokios patirties ilgesnėse kelionėse dviračiu. Apsistojau ties gerokai trumpesniu, dviratininkų mėgstamu maršrutu: Vilnius – Nida.

Norėjosi spėti pasilepinti vasariškais orais, teko save skubinti kuo greičiau sėsti ant dviračio ir leistis į kelią.  Vos sulaukęs kuomet iš parduotuvės galėsiu atsiimti dviratį, jau kitą dieną pradėjau pakuotis daiktus.

Prieš išvykstant sunkiausia buvo sugalvoti kaip  aplenkiant kelius, kuriuose eismas yra labai intensyvus, arba kuriuose važiuoti dviračiais draudžiama, kuo patogiau ir greičiau išvykti iš Vilniaus ir pasiekti pirmą suplanuotą nakvynės vietą. Gerai pasvėrus visus galimus variantus pasirinkau šį maršrutą: Vilnius- Gariūnai- Grigiškės- Lentvaris- Trakai- Bagdononys

Paskutinės pasiruošimo akimirkos, kelionės bagažo – svarbiausių daiktų patikrinimas, kiek nerimastingas miegas, ir pagaliau išaušęs rugsėjo 15 d. rytas, kurį prasidėjo 6 dienas trukęs, 494 km. žygis.

imag0462

Kelionės startas katedros aikštėje

Kelionės pradžia ir pirma stotelė – Bagdononys

Nuo netolygaus bagažinės krepšių svorio, dviratis svirduliavo į šonus taip stipriai, jog sustojus, tekdavo gerai įsikibti į vairą, kad galėčiau jį išlaikyti vertikalioje padėtyje. Net ir abejodamas ar dviratis atlaikys didelį svorį ilgoje kelionėje iki Nidos, judėjau toliau, vis sau kartodamas, kad ir kas nutiktų kelio atgal nėra ir negali būti, tik pirmyn.

Davęs oficialų kelionės startą katedros aikštėje, pajudėjau link Žemųjų Panerių, nuo kur turėjau pasiekti Gariūnų-Grigiškių dviračių taką. Paneriuose pirmą kartą išriedėjau į tik automobiliams skirtą kelią, kur pradėjau apsiprasti prie važiavimo dviračiams nepritaikytais keliais. Dalinantis asfaltu su lengvaisiais automobiliais, autobusais bei fūromis svarbiausia būti labai gerai matomam – dėvėti šviesą atspindinčią liemenę ir išlikti budriam. Visada, kiek įmanoma, stebėti eismą priešais save ir už nugaros. Laikantis šių taisyklių, ne kartą pavyko išvengti pavojingų situacijų, kurių kelionėje tikrai pasitaikė.

imag0463

Nors buvo rugsėjo vidurys, o medžiai jau buvo pradėję keisti lapų spalvą, oras važiuoti dviračiu buvo tobulas: nebuvo varginančiai karšta, ar per daug vėsu, danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio, o saulė tvieskė beveik visą dieną.  Kelyje nuo Grigiškių sutikau pakankamai nedaug mašinų, beliko mėgautis pačiu važiavimu bei Vilniaus, Trakų ir Elektrėnų rajonų kraštovaizdžiais.

imag0464

Visoje atkarpoje eismo sąlygos važiuoti dviračiu buvo puikios. Nemažą dalį kelio įveikiau važiuodamas dviračių takais. Kelio dangos kokybė važiuojant ne dviračių taku, bent jau Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse buvo nebloga, tačiau Vilniaus rajono keliai ne tokie geri.

Vilniaus rajone,  ypač važiuojant keliu, nuo Grigiškių iki Lentvario, keliai buvo kalvoti ir vingiuoti, apylinkės ganėtinai tankiai apgyvendintos, o visi didesni miestai ar miesteliai  įsikūrę prie svarbių kelių, geležinkelių. Trakų rajone mane pasitiko ežerai, miškai, ir kalvos, ir tokie lietuvio sielai mieli ženklai, kaip “privati valda”.

imag0475

Trakų rajonas- viena didelė privati valda 😉

Artėjant prie dienos tikslo – Bagdononių kaimo, apylinkės darėsi vis rečiau apgyvendintos, miškingesnės. Tokius ryškius skirtumus galėjo nulemti šio krašto istorija. Daugmaž šioje vietoje, tarpukariu, driekėsi demarkacinė linija skyrusi Lietuvos respubliką, nuo lenkų aneksuoto Vilniaus krašto.

imag0480

Pirma stotelė- Bagdononių kaimas.

Bagdononys-Kaunas: neįprasta savaitgalio pradžia kelyje ir nakvynė Kaune

Kitą dieną išjudėti į kelią pavyko tik po trijų valandų. Prasisklaidžius rytinei ūkanai, pasirodė, kad šiandien oras nebus toks parankus keliauti. Pirmąją dienos dalį buvo gerokai apsiniaukę, o protarpiais ir  atrodė, kad gali palyti, tačiau antroje dienos pusėje pilki debesys pradėjo sklaidytis, o pasiekus Kaišiadoris vėl švietė saulė.

Pradėjus važiuoti, atrodė, kad laukia sunki diena: 20 kilometrų didesnis atstumas, man visiškai nepažįstami Elektrėnų, Kaišiadorių ir Kauno rajonų keliai, bei jau minėtos sunkiai prognozuojamos oro sąlygos. Tačiau nuvykti iki Kauno buvo gerokai paprasčiau, nei tikėjausi.

Kadangi automobilių judėjimas buvo minimalus, beliko tik įsijungti ausinuką ir mėgautis, kalvotais Semeliškių krašto keliais. Taip keliavau beveik iki pat Kauno rajono, gera asfaltuota danga ir prasilenkdamas su vos vienu kitu automobiliu.

Paliekant Semeliškes

Didžiausią įspūdį keliaujant šiuo maršrutu paliko Elektrėnų apylinkės, bei Žąslių, Kaišiadorių ir Antakalnio gyvenvietės. Važiuojant nuo Semeliškių link Elektrėnų, tarp pelkių, apsemtų pievų, ir čia vingiuojančios Strėvos upės, vis įsipaišydavo vienas kitas jaukus kaimelis ar  vienkiemis.

imag0489

Tolumoje, pradėjus matyti Elektrėnų šiluminės elektrinės kaminus, aplinka ir vėl pasikeitė. Šalia marių slūgsančios milžiniškos jėgainės fone, išryškėjo kadaise šiame krašte vykdytos labai intensyvios ūkinės veiklos suformuotas kraštovaizdis. Nors elektrinė iš šono atrodė tikrai įspūdingai, tačiau bendras Elektrėnų apylinkių vazdas, paliko labai slogų įspūdį.

imag0496

Elektrėnų bokštai

Pačius Elektrėnus nusprendžiau aplenkti. Pasukau link Kloninių Mijaugonių kaimelio, kurį pravažiavus, antrą kartą kirtau automagistralę Vilnius- Kaunas- Klaipėda (A1). Iki Kauno buvo likę apie 50 kilometrų, todėl šialia magistralės esančioje stovėjimo akštelėje sustojau pailsėti ir atgauti jėgas. Kol ilsėjausi pasirodė ir pirmieji lietaus lašai, tačiau staigiai prasidėjęs lietus taip pat greitai ir baigėsi.

imag0501

Kryžkelė ties automagistrale Vilnius- Kaunas

Kadangi keliavau tuo metu, kai daugeliui žmonių jau buvo pasibaigusios atostogos, savaime suprantama,  visi miesteliai ir kaimai atrodė ganėtinai tušti. Ilganiui susidarė įspūdis, kad nemaža dalis mūsų miestų ir miestelių šiek tiek merdėjantys.

Kaip jau minėjau savo kelyje sutikdavau labai nedaug žmonių, tačiau jei pasisekdavo ką nors pamatyti, mano sutikti tipažai buvo pakankamai dažni visoms Lietuvos gyvenvietėms: į vietinę parduotuvę dviračiu skubanti moteriškė, iš parduotuvės niekur neskubantis vietinis girtuoklėlis, iš mokyklų gryžinėjantys vaikai, su traktoriumi iš laukų gryžinėjantis ar į juos lekiantis ūkininkas, centrinėje meisto aikštėje dėvėtus rūbus pardavinėjantys prekeiviai ir netoliese lakstantis kažkieno šuo. Deja, tačiau per visą kelionę  teko pabendrauti vos su vienu kitu sutiktu žmogumi iš provincijos.

imag0503

Iki Kaišiadorių likus keletui kilometrų, nusprendžiau sustoti papietauti. Tam reikalui, tinkamos pasirodė senos, mažo Rečionių kaimelio kapinaitės, kuriose nebuvo nė gyvos dvąsios. Pietums laukė “gardusis” LK sausas davinys, su lietuviška duona, o desertui pasilikau šokoladinių batonėlių, kurių suvalgydavau mažiausiai po 3 per dieną, bei dvi bandelės iš vietinės Žąslių krautuvėlės. Pietaujant prasisklaidė visą dieną laikęsi pilki debesys ir pasitaisė oras. Pailsėjęs vėl sėdau ant savo dviračio ir pasukau Kauno kryptimi, kurį reikėjo pasiekti gerokai prieš sutemstant.

imag0508imag0509imag0510

Šiek tiek paklaidžiojęs po Kaišiadoris, pagaliau radau kelią, kuriuo turėjau išvažiuoti iš miesto ir atsidurti kelyje vedančiame į Antakalnio miestelį. Atsidūręs už miesto ribų pradėjau jausti keistą nemalonų kvapą, kurio šaltinis buvo garsusis Kaišiadorių paukštynas. Tikrai gražiu kraštovaizdžiu pasižyminčioje atkarpoje Kaišiadorys-Antakalnis-Rumšiškės, tai buvo ne paskutinis kartas, kai orą gadino pakeliui pravažiuotas gyvulininkystės pramonės objektas.

imag0512

Palikus Kaišiadoris gerokai suintensyvėjo atomobilių eismas, tačiau pasiekęs Antakalnį pasukau link senojo kelio vedusio į Kauną, kuriame judėjimo beveik nebuvo. Važiavimo malonumą kiek apsunkino priešpriešinis vėjas, kuris važiuojant kalvotomis vietovėmis privertė ne kartą sustoti ir pailsėti. Nors šią akarpą įveikiau labai sunkiai ir išeikvojau daug energijos, dar didesnis iššūkis laukė įsukus į Kruonio Žiežmarių kelią. Eismas šiame siaurame kelyje buvo pavojingai intesyvus, tačiau neturėjau kito pasirinkimo – privalėjau važiuoti. Iki tol kelyje su automobiliais neturėjau beveik jokių nesklandumų, tačiau čia pirmą kartą pajutau ką reiškia kai bemaž 90 km greičiu, kelių metrų atstumu, praskrenda fūra arba lengvoji. Nusiraminti nepadėjo ir tai, kad šia atkarpa teko važiuoti vos kiek daugiau nei kelis kilometrus. Žiežmerius šiaip ne taip pasiekiau.

Po tokios nemalonios  patirties, kilo klausimas kaip reikės važiuoti automagistrale. Tačiau visos dvejonės išsisklaidė vos į ją įvažiavus. Patogiau keliauti buvo tik dviračių takais, kurių Lietuvoje labai trūksta. Platus magistralės kelkraštis buvo tarsi tuščias takas kuriuo galėjau judėti nekeldamas sumaišties kelyje ir nerizikuodamas savo kailiu. Dėl pro šalį lekiančių lengvųjų automobilių, o ypač dėl fūrų sudaromo oro srauto bevek nereikėjo minti pedalų. Galėjau lėkti bemaž 40-50 km per valandą greičiu ir bereikalingai neeikvoti energijos. Vienintelė baimė tuo metu buvo tai, kad galiu prasidurti padangą į kelkraštyje besimėtantį šlamštą – varžtus, stiklus ir pan. Taip keliavau iki pirmos šalikelės kavinės, kurioje pamačiau šalia magistralės einantį miško takelį. Kadangi nesinorėjo iki Kauno likus geriems 7 kilometrams, būti sustabdytam policijos, pasirinkau gerokai lėtesnį, tačiau saugesnį variantą.

imag0513

Paskutinis sustojimas prieš kauną. Tolumoje magistralė

Nuo ten, karts nuo karto sustodamas, važiavau kol pasiekiau Kauno ženklą ir Palemoną. Atrodė, kad liko tik paprasčiausia – pasiekti centrą, susirasti nakvynei tinkamą vietą, sulaukti rytdienos ir keliauti toliau, tačiau…

imag0517