Kelionė Dviračiu: Vilnius- Nida (II- Dalis)

Nakvynė Kaune, dviračių takų paieškos ir panemunės kraštas 

Pagrindinis dienos tikslas, pasiekti Kauną buvo įgyvendintas ir atrodė, kad liko pati paprasčiausia dalis.

Keliaujant taip jau kartais nutinka, kad visi planai labai greitai pasikeičia, dėl nenumatytų aplinkybių. Taip nutiko ir man vos atvykus į Kauną, kuomet tikėjausi pernakvoti pas pažystamus, arba motelyje.

Šiaip ne taip radus kelią kertantį išilgai palemono einačią geležinkelio liniją, sustojau pasitikrinti žemėlapio. Reikėjo kuo greičiau nusigauti iki Panemunės šilo, nuo kurio jau pakankamai gerai žinojau kelią iki centro. Vos pradėjus važiuoti prie manęs sustojo kitas dviratininkas, norėdamas pakalusti ar žinau kur čia yra dviračių trasos. Taip susipažinau su Antanu, vyriškiu kuris galų gale man surado nakvynės vietą.

IMAG0518

Su Antanu, pakeliui link panemunės šilo.

Kadangi nuo Kauno nebuvau susidėliojęs aiškaus maršruto, beliko pasikliauti žemėlapiais. Kitą rytą, vos pradėjus keliauti, susidūriau su navigacijos problemomis. Kadangi mano turimas popierinis žemėlapis buvo per mažo mastelio, informacijos apie dviračių takus teko ieškoti internete. Puslapyje Turistopasaulis.lt galų gale radau dviračių maršrutą Kaunas- Klaipėda. Naudodamasis juo sugaišau labai daug laiko, klaidžiodamas po Viljampolę ir Raudondvarį, aplenkdamas dviračių takus, išvažiuodamas į judrius kelius, ar dviračiams netinkamus šunkelius, bei paprasčiausias pievas. Visiems keliaujantiems panašia kryptimi, rekomenduoju važiuoti 22 km. dviračių trasa nuo Kauno centro iki Kulautuvos:

IMAG0526

dviračių takas pravažiavus Netonių kaimą

Kulautuvoje pakalbėjus su vietiniais ir paaiškėjo, kad nuo čia dviračių takai baigiasi. Yra kažkokie neaiškūs miško takeliai akivaizdžiai tinkami tik bekelės dviračiams, o ne turistinukams. Pasak jo visi dviračių takai yra kitoje Nemuno pusėje, ties Zapyškiu, kurį neužilgo iš Kulautuvos turėtų būti galima pasiekti persikeliant lyniniu keltuvu. Prie parduotuvės sutiktas kitas pilietis pasiguodė, kad visi čia prieš rinkimus tik daug žada, bet po jų nieko nedaro, tačiau vylėsi, kad keltuvą gal kada nors pastatys.

IMAG0533

Tiesiai- Kelias į kulautuvą, į dešinę- kelias Link Vilkijos.

Vienas rimtesnių kelionės iššūkių laukė išvažiavus iš Kulautuvos ir išlindus į viena pagrindinių šio regiono transporto arterijų: kelią 141: Kaunas- Jurbarakas- Šilutė- Klaipėda. Žinodamas, kad pasiekus pirmą didesnį panemunės miestą – Vilkiją, turėčiau išvažiuoti į geresnį kelią, ar surasti dviračių taką, išvažiavau į šį judrų kelią. Jokių kitų greitesnių  alternatyvų nebuvo.

Kadangi buvo šeštadienio popietė ir lauke bent jau pirmoje dienos pusėje oras buvo fantastiškas, judėjimas buvo labai intensyvus. Visada važiuodamas siauru keliu, saugumo sumetimais, dažniausiai judėdavau maža kelio ruožo dalimi, už kraštinės linijos kuri būdavo nuo pusės metro iki 20 cm. pločio. Deja, tačiau naujai sutvarkytose šio kelio atkarpose iki pat Vilkijos padaryti specialūs pusgaublio formos pailgi iškilimai- borteliai, skirti sutekėti vandeniui, kuriuos praminiau dviratininkų žudikais. Važiuodamas pro juos negali važiuoti šalikele, kadangi jie prasideda ties šonine linija, todėl visada esi privertsas važiuoti arba ant linijos arba keliu. Blogiausia buvo tai, kad prireikus buvo  beveik neįmanoma  nusukti į šalikelę, kadangi toks nepatogus bortelis dviratininką ir dviratį būtų išvertęs ant kelio arba į gretima esantį griovį.

IMAG0538

Pusiuakelėje iki Vilkijos- Bubiai

Kaip sakoma jei nesiseka, vienur, pasiseks kitur. Taip nutiko ir man, kadangi šioje sudėtingoje atkarpoje už vairo nebuvo nė vieno kiaurąsamčio. Beveik visi tądien mane lenkę vairuotojai, ypač krovininių vilkikų, tai darė labai saugiai ir užtikrintai, nerizikuodami mano kailiu. Ne pirmą kartą įsitikinu, tačiau manau kad vertėtų paminėti, tai, kad vairavimo kultūra Lietuvoje vis tik keičiasi į gerąją pusę.

IMAG0541

Pietų metas- vienas svarbiausių kelionės ritualų

Šioje atkarpoje pirmą kartą kelionės metu pradėjau justi gerokai didesnį nuovargį nei iki tol. Įskaudusiems pečiams antrino maudžiantys kelėnų sąnariai, bei nuvargintų kojų raumenų sukeltas skausmas šlaunyse ir blauzdose. Negana to teko kovoti su priešpriešiniu vėju, todėl vienu metu pradėjo trūkti kantrybė. Taip jau kartais nutinka, kad sunkumo akimirką į galvą pradeda lysti ne pačios geriausios mintys. Jei gerai pamenu, tuo metu galvojau apie tai kokia beprasmiškai absurdiška idėja mane, visiškai vieną, atvedė iki kažkokio niekam nežinomo Lietuvos užkaborio. Tuomet pirmą ir paskutinį kartą svarsčiau apie tai, kad gal būt vertėtų viską mesti, sėsti į autobusą ir grįžti namo. Minutėlei sustojęs atsikvėpti į artimiausią šalikelę, surūkęs porą cigarečių (rūkiau visos kelionės metu) supratau, kad visa tai ką patiriu dabar ir yra tai dėl ko žmonės keliauja- tam kad išbandytų save (arba kitus). Kaip gyvenime, taip ir kelionėje, ne viskas visuomet klostosi taip kaip nori, tačiau net pasiekus savo fizinių bei psichologinių galimybių ribą privalu dėti kitą žingsnį ir nenuleisti rankų. Kiek atsikvėpęs ir atgavęs motyvaciją, paskutinius 10 kilometrų iki Vilkijos įveikiau pakiliai. Nuotaikos nebesugadino net ir ant galvos krintantys lietaus lašai.

IMAG0542

Keltas per Nemuną. Vilkija

Pasiekus šį miestelį viskas kardinaliai pasikeitė. Aplinka kurioje atsidūriau nepriminė nieko ką iki tol teko matyti kelyje. Pilki debesys prasisklaidė, ir po tokios varginančios atkarpos, radau keliaujančiam dviračiu žmogui patį širdžiai maloniausią dalyką pasaulyje- dviračių taką. Šiek tiek pasidairęs po meistelį ir išvažiavęs iš už jo esančią tik dviračiams pritaikytą trasą, netvėriau džiaugsmu, kadangi tai reiškė bent kelis kilometrus ramaus mynimo be jokių rūpeščių. Beliko tik džiaugtis ir mėgautis saule ir pasakiškais panemunės vaizdais.

Dviračių takas tęsėsi apie 4 kilometrus, po to vėl teko važiuoti keliu. Kelio danga panemunės kelyje iki pat Jurbarko buvo labai gera. Važiuoti dviračiu buvo pakankamai saugu, tačiau kelyje užmigti niekada neleidžia greitį mėgstantys vairuotojai. Privažiavus prie pat Seredžiaus miestelio, pačioje netikėčiausioje vietoje, ties tiltu per Dubysos upę, pirmą kartą kelionės metu dėl nesaugaus mane lenkusio vairuotojo manevro teko lėkti į šalikelę. Po to kelyje elgiausi gerokai atsargiau ir apdairiau, nors tokių rimtų incidentų nebepasitaikė iki pat galutinio kelionės tikslo- Nidos.

IMAG0547

Seredžius

Didžiausią įspūdį šiose vietovėse paliko gamta: neįprastai platus Nemunas, kurio slėnyje, gamta beveik nepaliesta žmogaus. Tam, kad visa tai pamatytum nereikia niekur stoti užtenka tiesiog važiuoti šiuo keliu. Visa panemunė nusėta piliakalniais, kurie mena laikus kuomet čia buvo svarbiausias lietuvių vakarinis fortpostas. Šio krašto grožiu geriausia įsitikinti nuvykus ten patiems ir viską pamačius savo akimis. Turistauti ar tiesiog praleisti savaitgalį panemuunėje yra sudarytos puikios salygos: begalė lankytinų objektų, nakvynės namai, kempingai ir tt.

IMAG0548

Pardėjus leistis saulei ir atėjus vakarui, pasiekiau Raudonę kur reikėjo rasti tinkamą vietą nakvynei. Privalėjau greitai apsispręsti, arba nakvoti svečių namuose kurių miestelyje netrūko, arba palapinėje, lauke. Sėkminga diena tęsėsi ir toliau, kadangi dėka vieno skambučio nemokamai pavyko apsistoti vietiniuose svečių namuose. Tą vakarą gavau viską ko reikėjo, dušą, skanaus maisto, patogią lovą, televizorių, alaus ir aišku poilsio 🙂

Už tai esu dėkingas S. Balsevičiaus svečių namams: http://raudoneje.lt/en/home/

IMAG0549

Raudonės milžinų kėdės

IMAG0550

Raudonės pilis

Raudonė- Vilkyškiai: Panemunės dviračių takai, Mažoji Lietuva ir pirmoji nakvynė po atviru dangumi

Sulaukus sekmadienio ryto po truputį pradėjau ruoštis išvykimui iš Raudonės. Tą dieną norėjau kuo labiau priartėti prie Klaipėdos, tačiau planus šiek tiek pakoregavo mano apsilankymas Jurbarke, kur susitikau su savo giminaičiais.

Dienos maršrutas:

Nuo Raudonės iki Jurbarko nusigauti pavyko pakankamai greitai, per 3 valandas. Po varginančio šeštadienio norėjosi niekur neskubėti ir pasimėgauti važiavimo dviračiu malonumu ir puikiu oru.

IMAG0551

IMAG0554Važiavuoti šia atkarpa buvo vienas malonumas. Skirsnemunėje prasidėjo ilgas dviračių takas, kuris tęsėsi iki pat Jurbarko. Prieš pasiekiant panemunę tikėjausi, kad čia  dviračių takų bus gerokai daugiau, tačiau visi jie yra padrikai išmėtyti aplink didesnes gyvenvietes ir galų gale pasibaigia ties jų ribomis. Geriausios dviračių trasos panemunėje yra Vilkijoje, Skirsnemunėje ir Jurbarke.

Mano nuomone, šiam kraštui vasaros metu pargyvenančiam iš turizmo ir turinčiam visas galimybes pragyventi vien iš to, vientisa dviračių trasa bent jau palei visą  panemunės kelią nuo Vilkijos iki Jurbarko yra būtina. Tai pritrauktų begalę užsienio ir vietos turistų norinčių geriau pažinti šį gražų Lietuvos kampelį. Tačiau kol kas galima konstatuoti faktą- dviračių takų panemunėje beveik nėra.

IMAG0556

Pakeliui į Jurbarką

Papietavęs pas gimines, skubėjau toliau, kadangi nenumaldomai artėjo vakaras. Vos išvažiavus iš Jurbarko ir pasiekus Smalininkus prasidėjo buvusio Klaipėdos krašto ribos. Ilgus šimtmečius ši Lietuvos dalis priklausė Prūsijai, o tai be abejonės padarė didelę įtaką šio krašto istorinei ir kultūrinei raidai. Už Smalininkų pasijaučiau tarsi kirtęs nebeegzistuojantį seną pasienio ruožą, kurį pravažiavus atsiduri kitos kadaise čia egzistavusios kultūros ir istorijos šešėlyje.

IMAG0559

Ryškaiusiai tai pasimatė pasiekus pirmą didesnę gyvenvietę – Viešvilės miestelį. Į akis iš kart krito netradicinė architektūra.

IMAG0561

Viešvilė

IMAG0562

Art deco stiliaus pastatas Viešvilėje

 

IMAG0563

Paliekant miestelį dar spėjau pasišnekučiuoti su vietiniu gyventoju, važiavusiu dviračiu nuo Viešvilės iki Juravos miestelio už keleto kilometrų. Kadangi labiausiai sudomino, ant šieno rulonų matytas užrašas, skelbiantis, kad rugsėjo 24 d. miestelyje vyks šungrybių festivalis, pasiteiravau ar iš tikrųjų egzistuoja toks renginys. Pasak jo tai ko gero, paprasčiausias “šposas”. Tik po kurio laiko išsiaiškinau, kad tai tikrų tikriausias festivalis, tam tikra prasme, Varėnoje vykstančios grybų šventės analogas.

IMAG0560

Besišnekučiuojant pavyko sužinoti ir daugiau įdomių dalykų. Kadaise nuo Viešvilės iki Pagėgių kursavo, dar Vokiečių laikais nutiesta siauruko vėžė:  Tilžė- Pagėgiai- Viešvilė- Smalininkai kuri buvo išardyta sovietmečiu. Garbingo amžiaus vyriškis keik įsižeidė kai pasakiau, kad čia buvusi Vokiečių Prūsija- pasak jo tai mažosios Lietuvos kraštas, beliko tik paantrinti- vietiniai visus formalumus juk žino geriau.IMAG0565

Už Viešvilės prasidėjo gūdžios Tauragės apskrities girios. Iš kart dėmesį patraukė tankiuose miškuose kas 50 metrų paliktos tiesios proskynos. Tik po to supratau, kad tai buvo takai skirti patruliuoti pasieničiams. Tauragės apylinkės nuo seno garsėja kaip kontrabandininkų rojus.

Važiuojant pro Karšuvos girią, kvapą gniaužė įspūdingi vaizdiniai. Pro medžius prasisverbiantys vakarėjančios saulės spinduliai kūrė įspūdingą šešėlių žaismą- miško tankmės apgaubtus tunelius kurių gale tvieskė ryški šviesa.

IMAG0568

Mociškiai

IMAG0569

Tiltas per upę Jūrą

IMAG0570

Vilkyškiai

Įsikurti stovyklavietę Vilkyškyse spėjau pačiu laiku, vos prieš sutemstant. Vietą nakvynei pasirinkau tikrai ne pačią romantiškiausią- miškelį šalia Vilkyškių kapinių, tačiau ten nebuvo nė gyvos dvasios. Susirantęs palapinę ir įlindęs į miegmaišį galėjau ramiai išsimiegoti, žinodamas kad tokioje  vietoje iki kito ryto, niekas man nesudrums ramybės. Sekančią dieną buvau pasiryžęs įveikti daugiau nei 100 km. ir pasiekti Klaipėdą, todėl tinkamas poilsis buvo būtinas norint įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

 

Vilkyškiai- Klaipėda: ištirpę 120 kilometrų

Pažadintas žadintuvo, atsibudau 6 ryto. Pramankštinęs sustingusius raumenis ir traškančius kaulus nieko nelaukdamas pasiruošiau pusryčius. Begeriant rytinę kavą, pradėjau pakuotis nuo drėgmės aprasojusius daiktus. Atidžiai pasitikrinęs ar nieko nepalikau galėjau judėti į Vilkyškius.

Miestelyje didžiausią įspūdį palieka architektūra, kuri atspindi trutingą, tačiau dviprasmišką šio miestelio istoriją. Tarp šiam kraštui būdingos vokiškos architektūros karts nuo karto įsipaišydavo viena kita lietuviška troba. Salcburgo vokiečių kultūra, čia pradėjusi skleistis po 1709 m. kuomet didžioji dauguma lietuvninkų mirė nuo maro ir kitų šios epidemijos sukeltų ligų, persipynė su mažosios Lietuvos kultūra. Vilkyškyse, kaip ir visame klaipėdos krašte labai ryškūs šių dviejų kultūrų pėdsakai.

Šie 2017-ieji metai, kaip niekada puikus metas aplnkyti šį mažą ir jaukų miestelį. Vilkyškiai yra 2017 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

IMAG0571

IMAG0573

Vilkyškių katalikų Šv. Onos bažnyčia 1958 m. įrengta privačiame name.

IMAG0574

Vilkyškių architektūra

IMAG0575

Pasimetęs šuo

IMAG0572

Išblukę vokiški užrašai ant namo sienos

IMAG0577

Buv. arklidės mietelio centrinėje aikštėje- dabar garažai

Gaila, tačiau nespėjau padaryti daugiau nuotraukų iš šio gražaus miestelio- išsikrovė mano telefonas. Artimiausia vieta kurioje galėjo būti galimybė jį pasikrauti ir sustoi pailsėti- Pagėgiai.

Nors pirmadienis buvo kiek niūrokas, važiavimas link Pagėgių neprailgo. Didelį įspūdį paliko Rambyno kalno apylinkės, bei kelių išsišakojimas vedantis į tilžę, dabar vadinamą Sovetsk’o miestą. Aplink legendomis apipintą kalną, kelias vingiavo kalvelėmis kurias supo ūkininkų dirbamos žemės. Liepomis apsodinta alėja kuria galima pasiekti karalienės Luizos tiltą, iš tolo traukė akį. Nors iki pasienio ruožo su Rusijos federacija buvo dviračių takas, šį istorinį objektą aplenkiau. Nors laikai jau pasikeitę, šis kelias tebėra vienas svarbiusių tranzitinių maršrutų norint pasiekti Karaliaučių.

Atvykęs į Pagėgius užsukau į vietinį kultūros centrą kuriame norėjau pasikrauti telefoną. Mane pasitiko maloni šio centro bibliotekos darbuotoja su kuria pasidalinau kelionės įspūdžiais, bei tiesiog maloniai pasikalbėjau. Pasak jos šio pastato, iš vidaus, panašaus į MKIC, atvažiuoja apžiūrėti ne tik moksleiviai iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš užsienio. Džiugu, kad miestuose atsiranda tokių švietimui reikalingų vietų.

IMAG0578

Pagėgių kultūros centras

Nuo pagėgių beveik be sustojimo myniau iki pat šilutės krašto stabtelėdamas tik trumpoms akimirkoms atsikvėpti ir užkąsti, ar pafotografuoti vietinių istorinių senienų.

IMAG0579

Paskutinių 4 dienų patirtis parodė, kad nuvažiuoti daugiau nei 100 km. gali būti labai sunku, tačiau tuo pačiu įsitikinau, kad nėra nieko neįmanomo. Todėl pirmadienį kilometrai tirpo kaip niekad sparčiai.

Šilutės krašte važiuoti keliu buvo sudėtinga. Aplink mane zujo krovininis transportas ir lengvieji automobiliai. Pakeliui pavyko pamatyti ne vieną senus laikus menantį apleistą pastatą: bažnyčias, senus apleistus trobesius, raudomo mūro sodybas, buvusias pakelės sustojimo vietas.

IMAG0580

Pakeliui į Šilutės kraštą

IMAG0581

Apleista Vyžių bažnyčia

IMAG0584

“KonigI. Preuss. Landes- Afhnahme. Meter uber Normalnull”

Paravažiavus šilutę eismas plentu link klaipėdos buvo nepakenčiamas. Žemėlapyje susiradau kitą kelią kuriuo galėjau pasiekti Priekulę, t.y beveik klaipėdą, kadangi nuo ten iki miesto centro turėjo būti dviračių takas. Šis kelias labai gražus. Šailkelės apsodintos beržais, beveik jokio automobilių judėjimo, gražūs pamario vaizdai.

IMAG0586

Žemaitkiemis

IMAG0587

Tipinė Šilutės krašto sodyba

IMAG0589

Kelias Žemaitkiemis- Sakūčiai

IMAG0590

Vėjo jėgainės, kurias kitą dieną mačiau jau kitoje marių pusėje

IMAG0591

Vilhelmo kanalas

Kirtęs klaipėdos kanalą, dar kitaip žinomą kaip Vilhelmo kanalu, jau viena koja buvau Priekulėje. Šis miestelis man paliko labai teigiamą įspūdį. Išsaugojęs XIX a. Vokišką architektūra ir didžiąją dalį senamieščio miestelis turi labai savito vakariestiško jaukumo. Šiame miestelyje yra gimęs ne vienas žinomas (iš geros ir iš blogos pusės) Lietuvos ir Vokietijos veikėjas.

Tai buvo paskutinė stotelė prieš klaipėdą. Čia susidūriau su didele problema, kurią išsprendžiau paparastai, tačiau gerokai rizikuodamas susigadinti paksutinius 10 kilometrų.

Išvažiavus iš priekulės radau dviračių tako atkarpą, kuri yra ilgesnės trasos Priekulė- Klaipėda dalis. Ties Derceklių gyvenviete, takas pasuko į sodus. Nuo ten nebepavyko rasti kur tęsėsi ši trasa. Kadangi jau buvo pavakarys, nieko nelaukdamas nėriau į Šilutės plentą, ko po to labai gailėjausi. Šiame judriame kelyje buvo po dvi juostas važiuojamoje dalyje, tačiau nebuvo bent minimalų važiavimo komfortą galėjusio užtikrinti kelkraščio. Norėjosi kuo greičiau dingti iš to kelio, tačiau elinį kartą nebuvo kur dėtis- iki klaipėdos buvo likę keli kilometrai. Tačiau finišas buvo vertas prakaito ir pastangų.

Mielieji skaitantys šią rašliavą, jei kada važiuosite nuo priekulės iki klaipėdos, turėkite omenyje tai, kad yra dviračių takas kuriuo galite kofortabiliai saugiai pasiekti uostamiestį. Šilutės plentu dviračiu rekomnduoju važiuoti tik tuo atveju jei jums tikrai trūksta ekstremalių pojūčių.

IMAG0594

IMAG0596

Taip atrodo džiaugsmo perkreiptas veidas. Klaipėda 🙂

Klaipėdoje ne pačiu tinkamiausiu metu išsikrovė telefonas. Todėl teko kuo greičiau ieškoti vietos kurioje galėčiau pasikrauti telefoną. Užsukau į pirmą pasitaikiusį barą, kuriame sutikau savo pažystamus iš Vilniaus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kažkada, rudenį, pervažiavęs visą lietuvą, visai kitame Lietuvos gale, sutiksi draugus darbo reikalais užsukusiais į vietą kurioje tu atėjai tik užkąsti ir pasikrauti telefono.

IMAG0597

Netikėtas susitikimas kliapėdos senamiestyje su Gabriele ir Karoliu

Smagiai pakalbėję, užvalgę, ir aišku atsigėrę alaus, nuo kurio man išvargintam kelionės gerokai tvoskė galvon, atsisveikinome ir pasukome savais keliais.

Iki vakaro nepavyko rasti pas ką pernakvoti- feisbukas tyjėjo, o giminės klaipėdoje neatsiliepė, todėl nusprendžiau jau sutemus nieko nelaukti, šokti į keltą ir pernakvoti kopose, prie jūros. Juokingiausia buv tai, kad tik įlipus į keltą į mano prašymą atsiliepė ne vienas žmogus. Pavažiavęs apie 10 nuo perkėlos radau tinkamą vietą įsikurti. Sukorus apie 120 kilometrų buvo itin sunku užmigti: 3 kartus per naktį buvau prabudęs, o ryte jaučiau, kad esu visiškai neišimiegojęs.

Smiltynė- Nida: Nakvynė kopose ir varginantys paskutiniai kilometrai.

Atsibudau pačiu laiku. Vos išeimigojęs ir užkandęs, pardėjau pakuotis daiktus. Atslenkant įtartiniems debesims, pirmą kartą per visą kelionę viską susivynuojau į politileninius šiukšlių maišus. Spėjimai pasitvirtino vos prie bagažinės baigus tvirtinti mantą- pradėjo stipriai lyti.

Lyjant lietui, visą nakty beveik nemiegojus, savo pradėjo daryti nuovargis. Vavažiavau sutvarkyta ir prižiūrima, geriausia dviračių trasa leituvoje: Smiltynė- Nida ir iki tikslo buvo likę labai nedaug, tačiau tai buvo sunkiausiai įveikta atkarpa visos kelionės metu.

Atvykęs į Pervalką miestelyje, sustojau pasislepti nuo lietaus. Pasikeitęs kiaurai permirkusius rūbus pasinaudojau akimirka ir pradėjau pietauti, kai tuo tarpu blogi debesys prasisklaidė ir pasirodė saulė. Nusigavęs iki pervalkos krantinės, kitame kuršių marių gale, besisklaidančioje migloje pradėjau matyti vakar pravažiuotas vėjo jėgaines.

Paskutiniai kilometrai iki Nidos nusivažiavo jau kiek lengviau. Miestas mane pasitiko rudeniškai tuščias.

Pasiekus galutinį tikslą apėmė keistas jausmas: Buvo sunku patikėti , kad kelionė taip greitai pasibaigė. Nors minant dviratį tolimus atstumus įveikti tikrai nelengva, tačiau kartą pameginus keliauti šia transporto priemone, norėjosi nesutoti, ir keliauti toliau…

IMAG0598

Paskutinės atkarpos maršrutas:

IMAG0600IMAG0602IMAG0603IMAG0604IMAG0605IMAG0606IMAG0607

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s