Lietuvių tautinių mažumų centrai Lenkijoje: Punskas ir Seinai. Praeitis, dabartis ir ateitis

Parengė: Martynas Pašiūnas

Punsko ir Seinų krašto praeitis

Punską ir Seinus nuo pačių seniausių laikų sieja itin artimi ryšiai su Lietuva. Šiame krašte nuo seno gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Tačiau po karų su kryžiuočiais juos ištiko prūsų likimas ir jie beveik visiškai išnyko. Į šiuos kraštus lietuviai pradėjo plūsti XV–XVI a. Taip iškilo Punsko ir Seinų miestai.

Šiais laikais buvusiose jotvingių žemėse, Punske ir Seinuose, gyvena didžiausios lietuvių bendruomenės. Šis kraštas nuo seniausių laikų iki pat šių dienų, buvo ir tebėra svarbus lietuvybės židinys, kurio istorija svarbi mūsų praeities ir dabarties liudininkė.

Seniausia rašytinė žinia apie Seinų ir Punsko miestus mus pasiekia nuo XVI a. kai į čia pradėjo keltis lietuvių kolonistai. Seinų miestelio pavadinimas kilęs nuo Seinos upės, o Punsko, nuo Punios ežero. Nors Punskas ir Seinai nuo pat XVI a. iki XVIII a. priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, po ATR padalijimų miestelių gyvenimas keitėsi iš esmės. Itin ryškų pėdsaką XIX a. Seinų ir Punsko miestelių istorijoje paliko juose dirbę ar gyvenę lietuvių dvasininkai ir svarbūs lietuvių tautinio atgimimo veikėjai. Seinuose dirbo ir amžino atilsio atgulė Antanas Baranaukas, o 1826 m. įstegtoje kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka, V. Mykolaitis–Putinas, Pranas Bučys1(Jotvos pakrašty Sigitas Birgelis 2005, Punskas, 5 psl.). Seinuose kunigų seminarijos ir dvasininkų iniciatyva 1906 m. buvo įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė, kurioje buvo leidžiami lietuviški žurnalai, knygos, brošiūros, kalendoriai ir kiti leidiniai2(ten pat  psl. 5).

XIX a. Punsko istorija kiek kitokia. Šiuo laikotarpiu miestelis buvo įtrauktas į Rusijos imperijos sudėtį, todėl jame gyvenusių lietuvių neplenkė spaudos ir kiti prieš lietuvybę nukreipti draudimai. Čia buvo aktyvi knygnešių ir nelegalių lietuviškų mokyklų veikla. Pasikeitus politinėms aplinkybėms miesteliui 1874 m. buvo leista pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Tam didžiausios įtakos turėjo kun. Jonkaitis, o jam mirus kun. S. Norkus(ten pat psl. 7)

Po pirmojo pasaulinio karo, pradėjus kurtis nepriklausomoms Lietuvos ir Lenkijos respublikoms, Punsko ir Seinų padėtis tapo visiškai priklausoma nuo dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių tolimesnės raidos.

Buvo akivaizdu, kad abi valstybės kandidatuos į Suvalkų kraštą ir bandys jį įtraukti į savo teritoriją. Kad Lietuva ir Lenkija šiose „lenktynėse“ buvo mažų mažiausiai lygiateisės, rodo ir statistinai duomenys. Suvalkų krašto sudėtis po 1897 m. surašymo atrodė taip: lietuviai – 52 %, lenkai – 22.9 %, kitos tautybės – 26%. 1910 m. lenkų statistiniai duomenys nurodo, kad  Suvalkų gubernijoje buvo  54.8 %  lietuvių, 30 % lenkų, o likusi dalis, t.y 15.2 %  kitų tautybių gyventojai4(„Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“ Ona Burauskaite  1997m. Punskas psl 6.).

Vis labiau didėjant įtampai tarp abiejų valstybių dėl Vilniaus krašto ir niekaip nerandant status quo sienų nustatymo klausimu, prasidėjo kariniai veiksmai, kurie kaip parodė laikas, nieko neišsprendė, ir tik dar labiau sukiršino abi tautas. Kariniai veiksmai nustojo 1920 m. kai abiejų pusių atstovai sėdo prie derybų stalo. Suvalkų sutartimi nustatyta riba į kurią neįėjo nei Seinai, nei Punskas. Lietuva sunkiose derybose turėjo pripažinti, šių kraštų netektį. Nepaisant to Liucijano Želigovskio vadovaujami daliniai, toliau tęsė karinius veiksmus ir užėmė Vilnių. Lietuva visam laikui neteko Seinų ir Punsko.

Po Vilniaus aneksijos ir Suvalkų krašto užgrobimo, Punske bei Seinuose prasidėjo lietuvių polonizacijos procesas. 1923 m. ambasadorių konferencija galutinai patvirtino lenkams Vilnių, Švenčionis, Trakus, Ašmeną, Lydą, Gardiną, Seinus, Punską, Augustavą ir Suvalkus5(Ten pat psl 11.).

Visu tarpukario laikotarpiu prieš lietuvių tautines mažumas Punske ir Seinuose, buvo taikomos įvaraus pobūdžio represijos. Šiuo laikotarpiu prasidėjo įvairių lietuviškų draugijų, didelę įtaką lietuvių mažumoms turėjusių dvasininkų, persekiojimas. Buvo pradėta uždarinėti ar griežtai reglamentuoti lietuviškų bibliotekų, mokyklų, darugijų ir kitų lietuvių mažumoms be galo svarbių įstaigų veiklą. Šis persekiojimas buvo itin intensyvus, po 1935 m. kai Vilniaus vaivada buvo paskirtas anti-lietuviškomis nuotaikomis užsikrėtęs L. Bocianskis. Persekiojimai ir priespauda peraugo į atvirą smurtą. 1936 m. Liepos 10 d. netoli demarkacinės linijos buvo nušautas Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas J. Baliūnas, o liepos 21 d. – Trumpališkio kaimo lietuvis J. Mikulskis. Ši padėtis iš esmės nesikeitė iki 1939 metų, kai virš Europos jau kaupėsi karo debesys.

Po 1938 metų Lenkijos ultimatumo Lietuvai, pastebimas nedidelis atšilimas tautinių mažumų klausimo atžvilgiu. Tačiu esminių permainų šiuo laikotarpiu pasiekti nepavyko. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas sugriovęs ir pakeitęs ne tik Seinų ir Punsko lietuvių, bet ir Lenkijos bei Lietuvos gyventojų likimus.

Po 1939 m. Maskvos ir Berlyno suokalbio, bei slaptų protokolų pasirašymo, padalinusių Europą, Suvalkų krašto lietuviai kaip ir visa likusi Europa tapo didžiųjų Europos tironų planų įkaitai. Vokiečiams užpuolus Lenkiją nemaža dalis lietuvių stojo kovoti už lenkus, nepaisant per paskutiniuosius 20 metų patirtų negandų. Tai buvo tam tikra prošvaistė, kad ateityje įmanoma pamiršti tarpusavio nesutarimus ir gyventi taikiai.

Pasibaigus kariniams veiksmams Suvalkų kraštas liko neužimtas. Vokiečių kariuomenė dėl prieš tai minėtų susitarimų į šį kraštą savo kariuomenės kurį laiką neįvedė. Vietiniai manė kad jis bus atiduotas Lietuvai. Punske ir kituse lietuviškuose miesteliuose pradėjo steigtis lietuvių administracija ir kitos iki tol negalėjusios veikti įstaigos. O Punsko savivaldos viršininku išrinktas žinomas lietuvių disidentas Jonas Pajaujis6(Ten pat psl 28.).Po kurio laiko Sovietams pradėjus pulti lenkus iš rytų Suvalkų krašte atsirado sovietinė kariuomenė, kurią spalio 13 d. pakeitė vokiečių okupantai7(ten pat psl 29.).

Vokiečiai prieš Seinų ir Punsko lietuvius iš pradžių nevykdė tokių didelių represijų kaip prieš lenkus ar žydus, tačiau tai pasikeitė 1941 m. kai vokiečiai nusprendė apgyvendinti Suvalkų kraštą kolonistais ir per nepilnus du mėnesius repatrijuoti beveik visus Suvalkų krašto lietuvius į Klaipėdos kraštą. Iš šių žemių buvo iškeldinta per 11 000 lietuvių. Tai sudarė per 80 proc. visų lietuvių tautybės gyventojų. Baigiantis karui Punsko ir Seinų lietuviai pradėjo grįžti kartu su frontu į žemes iš kurių jie buvo išvaryti.

Pokario laikotarpiu padėtis Seinuose ir Punske tapo tokia kokią ją matome šiandien. Tačiau jei karo metu lietuviai puoselėjo viltis, kad šie kraštai vieną dieną bus prijungti prie nepriklausomos Lietuvos, tai pokariu šias iliuzijas sugriovė sovietai, antrą kartą okupavę Lietuvos teritoriją ir Lenkiją pavertę satelitine, komunistų valdoma, Maskvos nurodymus vykdančia valstybe, kuriai „padovanojo“ visą Suvalkų kraštą su Seinais ir Punsku.

Vietiniams Punsko ir Seinų lietuviams gyventi buvo gerokai paprasčiau, nei lietuviams Lietuvoje, kadangi Lenkiją, kaip atskirą komunistinę valstybę, aplenkė priverstinė kolektyvizacija, masinės represijos, karas pogrindyje ir trėmimai.

Dar tebevykstant partizaniniam karui į šiuos kraštus užklysdavo lietuvių partizanai, ir veikė ne vienas ryšininkas. Tai sąlygojo, jog šis kraštas buvo beveik vieninteliai vartai į vakaraus. Juozo Lukšos atsiminimų knygoje „Partizanai“ galima rasti pakankamai vaizdžių to meto aplinkos kurioje gyveno Lenkijios Lietuviai aprašymų.

 Punsko ir Seinų lietuviai šiandien

 1990 metais Lietuva pirmoji iš buvusių tarybų sajungos respublikų paskelbė apie nepiklausomybę. Prasidėjo naujas Lietuvos respublikos gyvavimo laikotarpis. O su juo ir nauja tautinių mažumų politika. Pirmąjį naepriklausomybės dešimtmetį atrodė, kad ir lenkai ir lietuviai pagaliau pasimokė iš savo klaidų. Tačiau nuo paskutinio dešimtmečio pradžios pastebimas, tautinių mažumų klausimų eskalacijos suaktyvėjimas, ypač iš lenkų pusės.

Šiandien labai dažnai viešoje erdvėje tenka išgirsti skundų, kad pažeidžiamos Lietuvos lenkų teisės. Į viešumą keliami lenkiškų lentelių Vilniaus rajone, ir pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimai. Ir į šalį lyg tyčia nustumtumiami svarbiausi palenkės vaivadijos, Punsko ir Seinų lietuvių bendruomenių klausimai.

Daugelis šiuolaikinių Punsko ir Seinų lietuvių problemų yra susijusios su politinėmis aplinkybėmis. Kaip žinia tokių politikų kaip V. Tomaševskis egzistencija ir tariamai ar kryptingai „blogėjanti“ ir vienos (lietuvių) ir kitos (lenkų) tautinės mažumos padėtis yra labai naudinga mūsų didžiąjai kaimynei. Taip buvo visada, taip yra ir šiandien. Tačiau panašu, kad tai suvokiantys eiliniai žmonės, šioje situacijoje yra bejėgiai, kadangi didžioji dauguma sprendimų, nulemiančių lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius,yra priimami politikų kabinetuose. Ir kad kažkas iš šios situacijos pučia nežmonišką burbulą, bent jau Lietuvos atžvilgiu, yra akivaizdu. Pažvelkime į kelis statistinius skaičius. Iš viso Lenkijoje yra priskaičiuojamos 5 Lietuviškos mokyklos. Lietuvoje valstybės yra išlaikomos 81-a lenkiška mokykla8(„Lietuva finansuoja net 81-ą lenkišką mokyklą. Lenkija „neturi“ pinigų trims lietuviškoms…”).Svarbiausia, kad lietuviškų mokyklų buvo daugiau, tačiau didžioji dauguma jų buvo uždaryta, esą dėl finansavimo stokos.

Kuo labiau giliniesi į šią problemą, tuo labiau pradedi suprasti, kad tikrieji nuskriaustieji šioje situacijoje yra ne  lenkų tautinė mažuma Lietuvoje , o lietuviai Lenkijoje.

 

Neretai nuo lietuvių problemų nusigręžia ir mūsų valdžia. Kad ir sprendžiant klausimą dėl Seinų mokyklų uždarymo, į kurį nesureagavo nei Lietuvos konsulas Seinuose, nei Lietuvos valdžia. Štai tik pastaraisiais metais susigriebta sulyginti Lietuvos lenkų moksleivių egzaminų laikymo sąlygas su Lietuvių moksleivių laikymo sąlygomis, kadangi, lenkams egzaminų įvertinimo skaičiavimas buvo gerokai didesnio koeficiento. Kitaip tariant, lietuviams laikyti egzaminus lietuvoje buvo gerokai sunkiau nei lenkiškose mokyklose besimokantiems Lietuvos Lenkams. Liūdnai pagarsėjęs Lietuvos politikas V. Tomaševskis į šį potvarkį atsakė, kad “lietuviai turi integruotis, o ne mes” 9(„V. Tomaševskis: Lietuviai turi integruotis, ne mes“ Respublika). Likimo ironija tačiau Lenkijos lietuviai integruojasi, ir laiko lenkų mokyklose egzaminus lygiomis teisėmis, tačiau mūsų politikai vis tiek randa už ką lenkams bučiuoti rankas ir atsiprašinėti.

Bene geriausiai susidariusią Lietuvių tautinių mažumų padėtį atspindi ESBO 2011 m. ataskaita po apsilankymo Punske ir Seinuose. Šioje ataskaitoje pateikiamose išvadose pažymima, kad “Lenkijoje po priimto Tautinių mažumų įstatymo lietuvių mažumos padėtis ne pagerėjo, o kai kuriais atvejais ją pablogino. 1999 m. pradėjus įgyvendinti Lenkijoje švietimo reformą dėl organizacinio mokyklų pertvarkymo (sukurtos gimnazijos) sumažėjo mokinių skaičius pradinėse mokyklose, o tai paskatino vietos savivaldybes jas uždaryti. Nuo 1999 iki 2005 m. buvo uždaryta 50% lietuviškų mokyklų”10(„ESBO ekspertai domėjosi lietuvių padėtimi lenkijoje“). Lietuvių bendruomenių atstovai taip pat pažymėjo, kad nėra užtektinai vadovėlių. Kai lenkų mokyklos Lietuvoje yra išlaikomos valstybės, o lietuviškos mokyklos turi pritraukti ir privačių lėšų, tampa akivaizdu, kad Lenkija Punske ir Seinuose gyvenančių lietuvių atžvilgiu taiko diskriminacinę politiką. Šioje apsilankymo aprašyme taip pat pažymima, kad padažnėjo prieš Lenkijos lietuvius pasitaikančių tautinę nesantaiką kurstančių išpuolių. Vienas paskutinių tai lentelių su lietuviškais pavadinimais uždažymas, lietuvius žeidžiančių paminklų statymas ir t.t.

Nepaisant pastaruoju metu susidariusios nepalankios situacijos, savo veiklą Punske ir Seinuose tęsia didžiausius išbandymus iškentusios, lietuvių įstaigos ir organizacijos. Lietuvių sostine Lenkijoje vadinamame Punske ir Seinuose šiuo metu veikia „Kovo 11-osios licėjus“, „Punsko gimnazija“, „Žiburio mokykla“, „Vidugirių mokykla“, Punsko ir Suvalkų vaikų darželiai. Didžiausios organizacijos: Seinų lietuvių namai, Punsko lietuvių kultūros namai, „Aušros“ leidykla, leidžiamas „Aušros“ žurnalas, veikia Punsko etnografinis muziejus. Iki šių dienų Punske ir Seinuose veikia ne viena lietuviškai pamaldas skaitanti bažnyčia.

Šio regionio lietuvių kultūrinis gyvenimas yra labai aktyvus. Organizuojamas Punsko ir Seinų lietuviams įprastos tradicinės šventės, šokių ir muzikos vakarai, koncertai, bei valstybinių švenčių Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai.

Noromis nenoromis Punsko ir Seinų lietuvių ryšiai su Lietuva nenutrūksta iki šių dienų. Punsko ir Seinų lietuviai atvyksta studijuoti į Lietuvą, o lietuviai savo ruožtu dažnai važiuoja į šiuos kraštus apsipirkti. Negana to visi pagrindinaii sausumos keliai į vakarus veda per Seinus ir Punską.

Punskas ir Seinai yra per arti Lietuvos, kad šių kraštų lietuvybė artimiausioje ateityje užgestų.

 

 

Panaudota literatūra:

 

  • „Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai“ Petras Kalnius 2006 Punskas
  • „Punskiečių darbai ir likimai“ Kostas Cibulskas 2000m. Punskas
  • „Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“ Onutė Burauskaitė 1997m. Punskas
  • „Jotvos pakrašty“ Sigitas Birgelis 2005m.
  • „Jie mylėjo savo kraštą“ 1997 m. Punskas

 

Nuorodos

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s