Kelionė Dviračiu: Vilnius- Nida (II- Dalis)

Nakvynė Kaune, dviračių takų paieškos ir panemunės kraštas 

Pagrindinis dienos tikslas, pasiekti Kauną buvo įgyvendintas ir atrodė, kad liko pati paprasčiausia dalis.

Keliaujant taip jau kartais nutinka, kad visi planai labai greitai pasikeičia, dėl nenumatytų aplinkybių. Taip nutiko ir man vos atvykus į Kauną, kuomet tikėjausi pernakvoti pas pažystamus, arba motelyje.

Šiaip ne taip radus kelią kertantį išilgai palemono einačią geležinkelio liniją, sustojau pasitikrinti žemėlapio. Reikėjo kuo greičiau nusigauti iki Panemunės šilo, nuo kurio jau pakankamai gerai žinojau kelią iki centro. Vos pradėjus važiuoti prie manęs sustojo kitas dviratininkas, norėdamas pakalusti ar žinau kur čia yra dviračių trasos. Taip susipažinau su Antanu, vyriškiu kuris galų gale man surado nakvynės vietą.

IMAG0518

Su Antanu, pakeliui link panemunės šilo.

Kadangi nuo Kauno nebuvau susidėliojęs aiškaus maršruto, beliko pasikliauti žemėlapiais. Kitą rytą, vos pradėjus keliauti, susidūriau su navigacijos problemomis. Kadangi mano turimas popierinis žemėlapis buvo per didelio mąstelio, informacijos apie dviračių takus teko ieškoti internete. Puslapyje Turistopasaulis.lt galų gale radau dviračių maršrutą Kaunas- Klaipėda. Naudodamasis juo sugaišau labai daug laiko, klaidžiodamas po Viljampolę ir Raudondvarį, aplenkdamas dviračių takus, išvažiuodamas į judrius kelius, ar dviračiams netinkamus šunkelius, bei paprasčiausias pievas. Visiems keliaujantiems panašia kryptimi, rekomenduoju važiuoti 22 km. dviračių trasa nuo Kauno centro iki Kulautuvos:

IMAG0526

dviračių takas pravažiavus Netonių kaimą

Kulautuvoje pakalbėjus su vietiniais ir paaiškėjo, kad nuo čia dviračių takai baigiasi. Yra kažkokie neaiškūs miško takeliai akivaizdžiai tinkami tik bekelės dviračiams, o ne turistinukams. Pasak jo visi dviračių takai yra kitoje Nemuno pusėje, ties Zapyškiu, kurį neužilgo iš Kulautuvos turėtų būti galima pasiekti persikeliant lyniniu keltuvu. Prie parduotuvės sutiktas kitas pilietis pasiguodė, kad visi čia prieš rinkimus tik daug žada, bet po jų nieko nedaro, tačiau vylėsi, kad keltuvą gal kada nors pastatys.

IMAG0533

Tiesiai- Kelias į kulautuvą, į dešinę- kelias Link Vilkijos.

Vienas rimtesnių kelionės iššūkių laukė išvažiavus iš Kulautuvos ir išlindus į viena pagrindinių šio regiono transporto arterijų: kelią 141: Kaunas- Jurbarakas- Šilutė- Klaipėda. Žinodamas, kad pasiekus pirmą didesnį panemunės miestą – Vilkiją, turėčiau išvažiuoti į geresnį kelią, ar surasti dviračių taką, išvažiavau į šį judrų kelią. Jokių kitų greitesnių  alternatyvų nebuvo.

Kadangi buvo šeštadienio popietė ir lauke bent jau pirmoje dienos pusėje oras buvo fantastiškas, judėjimas buvo labai intensyvus. Visada važiuodamas siauru keliu, saugumo sumetimais, dažniausiai judėdavau maža kelio ruožo dalimi, už kraštinės linijos kuri būdavo nuo pusės metro iki 20 cm. pločio. Deja, tačiau naujai sutvarkytose šio kelio atkarpose iki pat Vilkijos padaryti specialūs pusgaublio formos pailgi iškilimai- borteliai, skirti sutekėti vandeniui, kuriuos praminiau dviratininkų žudikais. Važiuodamas pro juos negali važiuoti šalikele, kadangi jie prasideda ties šonine linija, todėl visada esi privertsas važiuoti arba ant linijos arba keliu. Blogiausia buvo tai, kad prireikus buvo  beveik neįmanoma  nusukti į šalikelę, kadangi toks nepatogus bortelis dviratininką ir dviratį būtų išvertęs ant kelio arba į gretima esantį griovį.

IMAG0538

Pusiuakelėje iki Vilkijos- Bubiai

Kaip sakoma jei nesiseka, vienur, pasiseks kitur. Taip nutiko ir man, kadangi šioje sudėtingoje atkarpoje už vairo nebuvo nė vieno kiaurąsamčio. Beveik visi tądien mane lenkę vairuotojai, ypač krovininių vilkikų, tai darė labai saugiai ir užtikrintai, nerizikuodami mano kailiu. Ne pirmą kartą įsitikinu, tačiau manau kad vertėtų paminėti, tai, kad vairavimo kultūra Lietuvoje vis tik keičiasi į gerąją pusę.

IMAG0541

Pietų metas- vienas svarbiausių kelionės ritualų

Šioje atkarpoje pirmą kartą kelionės metu pradėjau justi gerokai didesnį nuovargį nei iki tol. Įskaudusiems pečiams antrino maudžiantys kelėnų sąnariai, bei nuvargintų kojų raumenų sukeltas skausmas šlaunyse ir blauzdose. Negana to teko kovoti su priešpriešiniu vėju, todėl vienu metu pradėjo trūkti kantrybė. Taip jau kartais nutinka, kad sunkumo akimirką į galvą pradeda lysti ne pačios geriausios mintys. Jei gerai pamenu, tuo metu galvojau apie tai kokia beprasmiškai absurdiška idėja mane, visiškai vieną, atvedė iki kažkokio niekam nežinomo Lietuvos užkaborio. Tuomet pirmą ir paskutinį kartą svarsčiau apie tai, kad gal būt vertėtų viską mesti, sėsti į autobusą ir grįžti namo. Minutėlei sustojęs atsikvėpti į artimiausią šalikelę, surūkęs porą cigarečių (rūkiau visos kelionės metu) supratau, kad visa tai ką patiriu dabar ir yra tai dėl ko žmonės keliauja- tam kad išbandytų save (arba kitus). Kaip gyvenime, taip ir kelionėje, ne viskas visuomet klostosi taip kaip nori, tačiau net pasiekus savo fizinių bei psichologinių galimybių ribą privalu dėti kitą žingsnį ir nenuleisti rankų. Kiek atsikvėpęs ir atgavęs motyvaciją, paskutinius 10 kilometrų iki Vilkijos įveikiau pakiliai. Nuotaikos nebesugadino net ir ant galvos krintantys lietaus lašai.

IMAG0542

Keltas per Nemuną. Vilkija

Pasiekus šį miestelį viskas kardinaliai pasikeitė. Aplinka kurioje atsidūriau nepriminė nieko ką iki tol teko matyti kelyje. Pilki debesys prasisklaidė, ir po tokios varginančios atkarpos, radau keliaujančiam dviračiu žmogui patį širdžiai maloniausią dalyką pasaulyje- dviračių taką. Šiek tiek pasidairęs po meistelį ir išvažiavęs iš už jo esančią tik dviračiams pritaikytą trasą, netvėriau džiaugsmu, kadangi tai reiškė bent kelis kilometrus ramaus mynimo be jokių rūpeščių. Beliko tik džiaugtis ir mėgautis saule ir pasakiškais panemunės vaizdais.

Dviračių takas tęsėsi apie 4 kilometrus, po to vėl teko važiuoti keliu. Kelio danga panemunės kelyje iki pat Jurbarko buvo labai gera. Važiuoti dviračiu buvo pakankamai saugu, tačiau kelyje užmigti niekada neleidžia greitį mėgstantys vairuotojai. Privažiavus prie pat Seredžiaus miestelio, pačioje netikėčiausioje vietoje, ties tiltu per Dubysos upę, pirmą kartą kelionės metu dėl nesaugaus mane lenkusio vairuotojo manevro teko lėkti į šalikelę. Po to kelyje elgiausi gerokai atsargiau ir apdairiau, nors tokių rimtų incidentų nebepasitaikė iki pat galutinio kelionės tikslo- Nidos.

IMAG0547

Seredžius

Didžiausią įspūdį šiose vietovėse paliko gamta: neįprastai platus Nemunas, kurio slėnyje, gamta beveik nepaliesta žmogaus. Tam, kad visa tai pamatytum nereikia niekur stoti užtenka tiesiog važiuoti šiuo keliu. Visa panemunė nusėta piliakalniais, kurie mena laikus kuomet čia buvo svarbiausias lietuvių vakarinis fortpostas. Šio krašto grožiu geriausia įsitikinti nuvykus ten patiems ir viską pamačius savo akimis. Turistauti ar tiesiog praleisti savaitgalį panemuunėje yra sudarytos puikios salygos: begalė lankytinų objektų, nakvynės namai, kempingai ir tt.

IMAG0548

Pardėjus leistis saulei ir atėjus vakarui, pasiekiau Raudonę kur reikėjo rasti tinkamą vietą nakvynei. Privalėjau greitai apsispręsti, arba nakvoti svečių namuose kurių miestelyje netrūko, arba palapinėje, lauke. Sėkminga diena tęsėsi ir toliau, kadangi dėka vieno skambučio nemokamai pavyko apsistoti vietiniuose svečių namuose. Tą vakarą gavau viską ko reikėjo, dušą, skanaus maisto, patogią lovą, televizorių, alaus ir aišku poilsio 🙂

Už tai esu dėkingas S. Balsevičiaus svečių namams: http://raudoneje.lt/en/home/

IMAG0549

Raudonės milžinų kėdės

IMAG0550

Raudonės pilis

Raudonė- Vilkyškiai: Panemunės dviračių takai, Mažoji Lietuva ir pirmoji nakvynė po atviru dangumi

Sulaukus sekmadienio ryto po truputį pradėjau ruoštis išvykimui iš Raudonės. Tą dieną norėjau kuo labiau priartėti prie Klaipėdos, tačiau planus šiek tiek pakoregavo mano apsilankymas Jurbarke, kur susitikau su savo giminaičiais.

Dienos maršrutas:

Nuo Raudonės iki Jurbarko nusigauti pavyko pakankamai greitai, per 3 valandas. Po varginančio šeštadienio norėjosi niekur neskubėti ir pasimėgauti važiavimo dviračiu malonumu ir puikiu oru.

IMAG0551

IMAG0554Važiavuoti šiaatkarpa buvo vienas malonumas. Skirsnemunėje prasidėjo ilgas dviračių takas, kuris tęsėsi iki pat Jurbarko. Prieš pasiekiant panemunę tikėjausi, kad čia  dviračių takų bus gerokai daugiau, tačiau visi jie yra padrikai išmėtyti aplink didesnes gyvenvietes ir galų gale pasibaigia ties jų ribomis. Geriausios dviračių trasos panemunėje yra Vilkijoje, Skirsnemunėje ir Jurbarke.

Mano nuomone, šiam kraštui vasaros metu pargyvenančiam iš turizmo ir turinčiam visas galimybes pragyventi vien iš to, vientisa dviračių trasa bent jau palei visą  panemunės kelią nuo Vilkijos iki Jurbarko yra būtina. Tai pritrauktų begalę užsienio ir vietos turistų norinčių geriau pažinti šį gražų Lietuvos kampelį. Tačiau kol kas galima konstatuoti faktą- dviračių takų panemunėje beveik nėra.

IMAG0556

Pakeliui į Jurbarką

Papietavęs pas gimines, skubėjau toliau, kadangi nenumaldomai artėjo vakaras. Vos išvažiavus iš Jurbarko ir pasiekus Smalininkus prasidėjo buvusio Klaipėdos krašto ribos. Ilgus šimtmečius ši Lietuvos dalis priklausė Prūsijai, o tai be abejonės padarė didelę įtaką šio krašto istorinei ir kultūrinei raidai. Už Smalininkų pasijaučiau tarsi kirtęs nebeegzistuojantį seną pasienio ruožą, kurį pravažiavus atsiduri kitos kadaise čia egzistavusios kultūros ir istorijos šešėlyje.

IMAG0559

Ryškaiusiai tai pasimatė pasiekus pirmą didesnę gyvenvietę – Viešvilės miestelį. Į akis iš kart krito netradicinė architektūra.

IMAG0561

Viešvilė

IMAG0562

Art deco stiliaus pastatas Viešvilėje

 

IMAG0563

Paliekant miestelį dar spėjau pasišnekučiuoti su vietiniu gyventoju, važiavusious dviračiu nuo Viešvilės iki Jūravos miestelio už keleto kilometrų. Kadangi labiausiai suitrigavo, ant šieno rulonų matytas užrašas, skelbiantis, kad rugsėjo 24 d. miestelyje vyks šungrybių festivalis, pasiteiravau ar iš tikrųjų egzituoja toks renginys. Pasak jo tai ko gero, paprasčiausias “šposas”. Tik po kurio laiko išsiaškinau, kad tai tikrų tikriausias festivalis, tam tikra prasme, Varėnoje vkstančios grybų šventės analogas.

IMAG0560

Besišnekučiuojant pavyko sužinoti ir daugiau įdomių dalykų. Kadaise nuo Viešvilės iki Pagėgių kursavo, dar Vokiečių laikais nutiesta siauruko vėžė:  Tilžė- Pagėgiai- Viešvilė- Smalininkai kuri buvo išardyta sovietmečiu. Garbingo amžiaus vyriškis keik įsižeidė kai pasakiau, kad čia buvusi Viekiečių Prūsija- pasak jo tai mažosios Lietuvos kraštas, beliko tik paantrinti- vietiniai visus formalumus juk žino geriau.IMAG0565

Už Viešvilės prasidėjo gūdžios Tauragės apskrities girios. Iš kart dėmesį patraukė tankiuose miškuose kas 50 metrų paliktos tiesios proskynos. Tik po to supratau, kad tai buvo takai skirti patruliuoti pasieničiams. Tauragės apylinkės nuo seno garsėja kaip kontrabandininkų rojus.

Važiuojant pro Karšuvos girią, kvapą gniaužė įspūdingi vaizdiniai. Pro medžius prasisverbiantys vakarėjančios saulės spinduliai kūrė įspūdingą šešėlių žaismą- miško tankmės apgaubtus tunelius kurių gale tvieskė ryški šviesa.

IMAG0568

Mociškiai

IMAG0569

Tiltas per upę Jūrą

IMAG0570

Vilkyškiai

Įsikurti stovyklavietę Vilkyškyse spėjau pačiu laiku, vos prieš sutemstant. Vietą nakvynei pasirinkau tikrai ne pačią romantiškiausią- miškelį šalia Vilkyškių kapinių, tačiau ten nebuvo nė gyvos dvasios. Susirantęs palapinę ir įlindęs į miegmaišį galėjau ramiai išsimiegoti, žinodamas kad tokioje  vietoje iki kito ryto, niekas man nesudrums ramybės. Sekančią dieną buvau pasiryžęs įveikti daugiau nei 100 km. ir pasiekti Klaipėdą, todėl tinkamas poilsis buvo būtinas norint įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

 

Vilkyškiai- Klaipėda: ištirpę 120 kilometrų

Pažadintas žadintuvo, atsibudau 6 ryto. Pramankštinęs sustingusius raumenis ir traškančius kaulus nieko nelaukdamas pasiruošiau pusryčius. Begeriant rytinę kavą, pradėjau pakuotis nuo drėgmės aprasojusius daiktus. Atidžiai pasitikrinęs ar nieko nepalikau galėjau judėti į Vilkyškius.

Miestelyje didžiausią įspūdį palieka architektūra, kuri atspindi trutingą, tačiau dviprasmišką šio miestelio istoriją. Tarp šiam kraštui būdingos vokiškos architektūros karts nuo karto įsipaišydavo viena kita lietuviška troba. Salcburgo vokiečių kultūra, čia pradėjusi skleistis po 1709 m. kuomet didžioji dauguma lietuvninkų mirė nuo maro ir kitų šios epidemijos sukeltų ligų, persipynė su mažosios Lietuvos kultūra. Vilkyškyse, kaip ir visame klaipėdos krašte labai ryškūs šių dviejų kultūrų pėdsakai.

Šie 2017-ieji metai, kaip niekada puikus metas aplnkyti šį mažą ir jaukų miestelį. Vilkyškiai yra 2017 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

IMAG0571

IMAG0573

Vilkyškių katalikų Šv. Onos bažnyčia 1958 m. įrengta privačiame name.

IMAG0574

Vilkyškių architektūra

IMAG0575

Pasimetęs šuo

IMAG0572

Išblukę vokiški užrašai ant namo sienos

IMAG0577

Buv. arklidės mietelio centrinėje aikštėje- dabar garažai

Gaila, tačiau nespėjau padaryti daugiau nuotraukų iš šio gražaus miestelio- išsikrovė mano telefonas. Artimiausia vieta kurioje galėjo būti galimybė jį pasikrauti ir sustoi pailsėti- Pagėgiai.

Nors pirmadienis buvo kiek niūrokas, važiavimas link Pagėgių neprailgo. Didelį įspūdį paliko Rambyno kalno apylinkės, bei kelių išsišakojimas vedantis į tilžę, dabar vadinamą Sovetsk’o miestą. Aplink legendomis apipintą kalną, kelias vingiavo kalvelėmis kurias supo ūkininkų dirbamos žemės. Liepomis apsodinta alėja kuria galima pasiekti karalienės Luizos tiltą, iš tolo traukė akį. Nors iki pasienio ruožo su Rusijos federacija buvo dviračių takas, šį istorinį objektą aplenkiau. Nors laikai jau pasikeitę, šis kelias tebėra vienas svarbiusių tranzitinių maršrutų norint pasiekti Karaliaučių.

Atvykęs į Pagėgius užsukau į vietinį kultūros centrą kuriame norėjau pasikrauti telefoną. Mane pasitiko maloni šio centro bibliotekos darbuotoja su kuria pasidalinau kelionės įspūdžiais, bei tiesiog maloniai pasikalbėjau. Pasak jos šio pastato, iš vidaus, panašaus į MKIC, atvažiuoja apžiūrėti ne tik moksleiviai iš visos Lietuvos, bet ir svečiai iš užsienio. Džiugu, kad miestuose atsiranda tokių švietimui reikalingų vietų.

IMAG0578

Pagėgių kultūros centras

Nuo pagėgių beveik be sustojimo myniau iki pat šilutės krašto stabtelėdamas tik trumpoms akimirkoms atsikvėpti ir užkąsti, ar pafotografuoti vietinių istorinių senienų.

IMAG0579

Paskutinių 4 dienų patirtis parodė, kad nuvažiuoti daugiau nei 100 km. gali būti labai sunku, tačiau tuo pačiu įsitikinau, kad nėra nieko neįmanomo. Todėl pirmadienį kilometrai tirpo kaip niekad sparčiai.

Šilutės krašte važiuoti keliu buvo sudėtinga. Aplink mane zujo krovininis transportas ir lengvieji automobiliai. Pakeliui pavyko pamatyti ne vieną senus laikus menantį apleistą pastatą: bažnyčias, senus apleistus trobesius, raudomo mūro sodybas, buvusias pakelės sustojimo vietas.

IMAG0580

Pakeliui į Šilutės kraštą

IMAG0581

Apleista Vyžių bažnyčia

IMAG0584

“KonigI. Preuss. Landes- Afhnahme. Meter uber Normalnull”

Paravažiavus šilutę eismas plentu link klaipėdos buvo nepakenčiamas. Žemėlapyje susiradau kitą kelią kuriuo galėjau pasiekti Priekulę, t.y beveik klaipėdą, kadangi nuo ten iki miesto centro turėjo būti dviračių takas. Šis kelias labai gražus. Šailkelės apsodintos beržais, beveik jokio automobilių judėjimo, gražūs pamario vaizdai.

IMAG0586

Žemaitkiemis

IMAG0587

Tipinė Šilutės krašto sodyba

IMAG0589

Kelias Žemaitkiemis- Sakūčiai

IMAG0590

Vėjo jėgainės, kurias kitą dieną mačiau jau kitoje marių pusėje

IMAG0591

Vilhelmo kanalas

Kirtęs klaipėdos kanalą, dar kitaip žinomą kaip Vilhelmo kanalu, jau viena koja buvau Priekulėje. Šis miestelis man paliko labai teigiamą įspūdį. Išsaugojęs XIX a. Vokišką architektūra ir didžiąją dalį senamieščio miestelis turi labai savito vakariestiško jaukumo. Šiame miestelyje yra gimęs ne vienas žinomas (iš geros ir iš blogos pusės) Lietuvos ir Vokietijos veikėjas.

Tai buvo paskutinė stotelė prieš klaipėdą. Čia susidūriau su didele problema, kurią išsprendžiau paparastai, tačiau gerokai rizikuodamas susigadinti paksutinius 10 kilometrų.

Išvažiavus iš priekulės radau dviračių tako atkarpą, kuri yra ilgesnės trasos Priekulė- Klaipėda dalis. Ties Derceklių gyvenviete, takas pasuko į sodus. Nuo ten nebepavyko rasti kur tęsėsi ši trasa. Kadangi jau buvo pavakarys, nieko nelaukdamas nėriau į Šilutės plentą, ko po to labai gailėjausi. Šiame judriame kelyje buvo po dvi juostas važiuojamoje dalyje, tačiau nebuvo bent minimalų važiavimo komfortą galėjusio užtikrinti kelkraščio. Norėjosi kuo greičiau dingti iš to kelio, tačiau elinį kartą nebuvo kur dėtis- iki klaipėdos buvo likę keli kilometrai. Tačiau finišas buvo vertas prakaito ir pastangų.

Mielieji skaitantys šią rašliavą, jei kada važiuosite nuo priekulės iki klaipėdos, turėkite omenyje tai, kad yra dviračių takas kuriuo galite kofortabiliai saugiai pasiekti uostamiestį. Šilutės plentu dviračiu rekomnduoju važiuoti tik tuo atveju jei jums tikrai trūksta ekstremalių pojūčių.

IMAG0594

IMAG0596

Taip atrodo džiaugsmo perkreiptas veidas- Klaipėda 🙂

Klaipėdoje ne pačiu tinkamiausiu metu išsikrovė telefonas. Todėl teko kuo greičiau ieškoti vietos kurioje galėčiau pasikrauti telefoną. Užsukau į pirmą pasitaikiusį barą, kuriame sutikau savo pažystamus iš Vilniaus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kažkada, rudenį, pervažiavęs visą lietuvą, visai kitame Lietuvos gale, sutiksi draugus darbo reikalais užsukusiais į vietą kurioje tu atėjai tik užkąsti ir pasikrauti telefono.

IMAG0597

Netikėtas susitikimas kliapėdos senamiestyje su Gabriele ir Karoliu

Smagiai pakalbėję, užvalgę, ir aišku atsigėrę alaus, nuo kurio man išvargintam kelionės gerokai tvoskė galvon, atsisveikinome ir pasukome savais keliais.

Iki vakaro nepavyko rasti pas ką pernakvoti- feisbukas tyjėjo, o giminės klaipėdoje neatsiliepė, todėl nusprendžiau jau sutemus nieko nelaukti, šokti į keltą ir pernakvoti kopose, prie jūros. Juokingiausia buv tai, kad tik įlipus į keltą į mano prašymą atsiliepė ne vienas žmogus. Pavažiavęs apie 10 nuo perkėlos radau tinkamą vietą įsikurti. Sukorus apie 120 kilometrų buvo itin sunku užmigti: 3 kartus per naktį buvau prabudęs, o ryte jaučiau, kad esu visiškai neišimiegojęs.

Smiltynė- Nida: Nakvynė kopose ir varginantys paskutiniai kilometrai.

Atsibudau pačiu laiku. Vos išeimigojęs ir užkandęs, pardėjau pakuotis daiktus. Atslenkant įtartiniems debesims, pirmą kartą per visą kelionę viską susivynuojau į politileninius šiukšlių maišus. Spėjimai pasitvirtino vos prie bagažinės baigus tvirtinti mantą- pradėjo stipriai lyti.

Lyjant lietui, visą nakty beveik nemiegojus, savo pradėjo daryti nuovargis. Vavažiavau sutvarkyta ir prižiūrima, geriausia dviračių trasa leituvoje: Smiltynė- Nida ir iki tikslo buvo likę labai nedaug, tačiau tai buvo sunkiausiai įveikta atkarpa visos kelionės metu.

Atvykęs į Pervalką miestelyje, sustojau pasislepti nuo lietaus. Pasikeitęs kiaurai permirkusius rūbus pasinaudojau akimirka ir pradėjau pietauti, kai tuo tarpu blogi debesys prasisklaidė ir pasirodė saulė. Nusigavęs iki pervalkos krantinės, kitame kuršių marių gale, besisklaidančioje migloje pradėjau matyti vakar pravažiuotas vėjo jėgaines.

Paskutiniai kilometrai iki Nidos nusivažiavo jau kiek lengviau. Miestas mane pasitiko rudeniškai tuščias.

Pasiekus galutinį tikslą apėmė keistas jausmas: Buvo sunku patikėti , kad kelionė taip greitai pasibaigė. Nors minant dviratį tolimus atstumus įveikti tikrai nelengva, tačiau kartą pameginus keliauti šia transporto priemone, norėjosi nesutoti, ir keliauti toliau…

IMAG0598

Paskutinės atkarpos maršrutas:

IMAG0600IMAG0602IMAG0603IMAG0604IMAG0605IMAG0606IMAG0607

Advertisements

Kelionė dviračiu: Vilnius-Nida (I dalis)

Kelionės dviračiu idėja gimė prieš gerus 5 metus, tačiau įgyvendinti užsibrėžtą tikslą sutrukdydavo laiko arba pinigų stoka. Ilgas, kantrybės pareikalavęs laukimas pasibaigė 2016 rudenį, kai susidarė puikios sąlygos svajonę paversti realybe.

Pasiryžus žengti tolimesnį žingsnį, prasidėjo pasiruošimas. Pirmiausia reikėjo apsispręsti kiek toli ir kiek ilgai noriu keliauti. Iš pradžių planavau dviračiu apvažiuoti beveik visą Europą, tačiau gan greitai atsisakiau šios idėjos, kadangi neturėjau jokios patirties ilgesnėse kelionėse dviračiu. Apsistojau ties gerokai trumpesniu, dviratininkų mėgstamu maršrutu: Vilnius – Nida.

Norėjosi spėti pasilepinti vasariškais orais, teko save skubinti kuo greičiau sėsti ant dviračio ir leistis į kelią.  Vos sulaukęs kuomet iš parduotuvės galėsiu atsiimti dviratį, jau kitą dieną pradėjau pakuotis daiktus.

Prieš išvykstant sunkiausia buvo sugalvoti kaip  aplenkiant kelius, kuriuose eismas yra labai intensyvus, arba kuriuose važiuoti dviračiais draudžiama, kuo patogiau ir greičiau išvykti iš Vilniaus ir pasiekti pirmą suplanuotą nakvynės vietą. Gerai pasvėrus visus galimus variantus pasirinkau šį maršrutą: Vilnius- Gariūnai- Grigiškės- Lentvaris- Trakai- Bagdononys

Paskutinės pasiruošimo akimirkos, kelionės bagažo – svarbiausių daiktų patikrinimas, kiek nerimastingas miegas, ir pagaliau išaušęs rugsėjo 15 d. rytas, kurį prasidėjo 6 dienas trukęs, 494 km. žygis.

imag0462

Kelionės startas katedros aikštėje

Kelionės pradžia ir pirma stotelė – Bagdononys

Nuo netolygaus bagažinės krepšių svorio, dviratis svirduliavo į šonus taip stipriai, jog sustojus, tekdavo gerai įsikibti į vairą, kad galėčiau jį išlaikyti vertikalioje padėtyje. Net ir abejodamas ar dviratis atlaikys didelį svorį ilgoje kelionėje iki Nidos, judėjau toliau, vis sau kartodamas, kad ir kas nutiktų kelio atgal nėra ir negali būti, tik pirmyn.

Davęs oficialų kelionės startą katedros aikštėje, pajudėjau link Žemųjų Panerių, nuo kur turėjau pasiekti Gariūnų-Grigiškių dviračių taką. Paneriuose pirmą kartą išriedėjau į tik automobiliams skirtą kelią, kur pradėjau apsiprasti prie važiavimo dviračiams nepritaikytais keliais. Dalinantis asfaltu su lengvaisiais automobiliais, autobusais bei fūromis svarbiausia būti labai gerai matomam – dėvėti šviesą atspindinčią liemenę ir išlikti budriam. Visada, kiek įmanoma, stebėti eismą priešais save ir už nugaros. Laikantis šių taisyklių, ne kartą pavyko išvengti pavojingų situacijų, kurių kelionėje tikrai pasitaikė.

imag0463

Nors buvo rugsėjo vidurys, o medžiai jau buvo pradėję keisti lapų spalvą, oras važiuoti dviračiu buvo tobulas: nebuvo varginančiai karšta, ar per daug vėsu, danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio, o saulė tvieskė beveik visą dieną.  Kelyje nuo Grigiškių sutikau pakankamai nedaug mašinų, beliko mėgautis pačiu važiavimu bei Vilniaus, Trakų ir Elektrėnų rajonų kraštovaizdžiais.

imag0464

Visoje atkarpoje eismo sąlygos važiuoti dviračiu buvo puikios. Nemažą dalį kelio įveikiau važiuodamas dviračių takais. Kelio dangos kokybė važiuojant ne dviračių taku, bent jau Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse buvo nebloga, tačiau Vilniaus rajono keliai ne tokie geri.

Vilniaus rajone,  ypač važiuojant keliu, nuo Grigiškių iki Lentvario, keliai buvo kalvoti ir vingiuoti, apylinkės ganėtinai tankiai apgyvendintos, o visi didesni miestai ar miesteliai  įsikūrę prie svarbių kelių, geležinkelių. Trakų rajone mane pasitiko ežerai, miškai, ir kalvos, ir tokie lietuvio sielai mieli ženklai, kaip “privati valda”.

imag0475

Trakų rajonas- viena didelė privati valda 😉

Artėjant prie dienos tikslo – Bagdononių kaimo, apylinkės darėsi vis rečiau apgyvendintos, miškingesnės. Tokius ryškius skirtumus galėjo nulemti šio krašto istorija. Daugmaž šioje vietoje, tarpukariu, driekėsi demarkacinė linija skyrusi Lietuvos respubliką, nuo lenkų aneksuoto Vilniaus krašto.

imag0480

Pirma stotelė- Bagdononių kaimas.

Bagdononys-Kaunas: neįprasta savaitgalio pradžia kelyje ir nakvynė Kaune

Kitą dieną išjudėti į kelią pavyko tik po trijų valandų. Prasisklaidžius rytinei ūkanai, pasirodė, kad šiandien oras nebus toks parankus keliauti. Pirmąją dienos dalį buvo gerokai apsiniaukę, o protarpiais ir  atrodė, kad gali palyti, tačiau antroje dienos pusėje pilki debesys pradėjo sklaidytis, o pasiekus Kaišiadoris vėl švietė saulė.

Pradėjus važiuoti, atrodė, kad laukia sunki diena: 20 kilometrų didesnis atstumas, man visiškai nepažįstami Elektrėnų, Kaišiadorių ir Kauno rajonų keliai, bei jau minėtos sunkiai prognozuojamos oro sąlygos. Tačiau nuvykti iki Kauno buvo gerokai paprasčiau, nei tikėjausi.

Kadangi automobilių judėjimas buvo minimalus, beliko tik įsijungti ausinuką ir mėgautis, kalvotais Semeliškių krašto keliais. Taip keliavau beveik iki pat Kauno rajono, gera asfaltuota danga ir prasilenkdamas su vos vienu kitu automobiliu.

Paliekant Semeliškes

Didžiausią įspūdį keliaujant šiuo maršrutu paliko Elektrėnų apylinkės, bei Žąslių, Kaišiadorių ir Antakalnio gyvenvietės. Važiuojant nuo Semeliškių link Elektrėnų, tarp pelkių, apsemtų pievų, ir čia vingiuojančios Strėvos upės, vis įsipaišydavo vienas kitas jaukus kaimelis ar  vienkiemis.

imag0489

Tolumoje, pradėjus matyti Elektrėnų šiluminės elektrinės kaminus, aplinka ir vėl pasikeitė. Šalia marių slūgsančios milžiniškos jėgainės fone, išryškėjo kadaise šiame krašte vykdytos labai intensyvios ūkinės veiklos suformuotas kraštovaizdis. Nors elektrinė iš šono atrodė tikrai įspūdingai, tačiau bendras Elektrėnų apylinkių vazdas, paliko labai slogų įspūdį.

imag0496

Elektrėnų bokštai

Pačius Elektrėnus nusprendžiau aplenkti. Pasukau link Kloninių Mijaugonių kaimelio, kurį pravažiavus, antrą kartą kirtau automagistralę Vilnius- Kaunas- Klaipėda (A1). Iki Kauno buvo likę apie 50 kilometrų, todėl šialia magistralės esančioje stovėjimo akštelėje sustojau pailsėti ir atgauti jėgas. Kol ilsėjausi pasirodė ir pirmieji lietaus lašai, tačiau staigiai prasidėjęs lietus taip pat greitai ir baigėsi.

imag0501

Kryžkelė ties automagistrale Vilnius- Kaunas

Kadangi keliavau tuo metu, kai daugeliui žmonių jau buvo pasibaigusios atostogos, savaime suprantama,  visi miesteliai ir kaimai atrodė ganėtinai tušti. Ilganiui susidarė įspūdis, kad nemaža dalis mūsų miestų ir miestelių šiek tiek merdėjantys.

Kaip jau minėjau savo kelyje sutikdavau labai nedaug žmonių, tačiau jei pasisekdavo ką nors pamatyti, mano sutikti tipažai buvo pakankamai dažni visoms Lietuvos gyvenvietėms: į vietinę parduotuvę dviračiu skubanti moteriškė, iš parduotuvės niekur neskubantis vietinis girtuoklėlis, iš mokyklų gryžinėjantys vaikai, su traktoriumi iš laukų gryžinėjantis ar į juos lekiantis ūkininkas, centrinėje meisto aikštėje dėvėtus rūbus pardavinėjantys prekeiviai ir netoliese lakstantis kažkieno šuo. Deja, tačiau per visą kelionę  teko pabendrauti vos su vienu kitu sutiktu žmogumi iš provincijos.

imag0503

Iki Kaišiadorių likus keletui kilometrų, nusprendžiau sustoti papietauti. Tam reikalui, tinkamos pasirodė senos, mažo Rečionių kaimelio kapinaitės, kuriose nebuvo nė gyvos dvąsios. Pietums laukė “gardusis” LK sausas davinys, su lietuviška duona, o desertui pasilikau šokoladinių batonėlių, kurių suvalgydavau mažiausiai po 3 per dieną, bei dvi bandelės iš vietinės Žąslių krautuvėlės. Pietaujant prasisklaidė visą dieną laikęsi pilki debesys ir pasitaisė oras. Pailsėjęs vėl sėdau ant savo dviračio ir pasukau Kauno kryptimi, kurį reikėjo pasiekti gerokai prieš sutemstant.

imag0508imag0509imag0510

Šiek tiek paklaidžiojęs po Kaišiadoris, pagaliau radau kelią, kuriuo turėjau išvažiuoti iš miesto ir atsidurti kelyje vedančiame į Antakalnio miestelį. Atsidūręs už miesto ribų pradėjau jausti keistą nemalonų kvapą, kurio šaltinis buvo garsusis Kaišiadorių paukštynas. Tikrai gražiu kraštovaizdžiu pasižyminčioje atkarpoje Kaišiadorys-Antakalnis-Rumšiškės, tai buvo ne paskutinis kartas, kai orą gadino pakeliui pravažiuotas gyvulininkystės pramonės objektas.

imag0512

Palikus Kaišiadoris gerokai suintensyvėjo atomobilių eismas, tačiau pasiekęs Antakalnį pasukau link senojo kelio vedusio į Kauną, kuriame judėjimo beveik nebuvo. Važiavimo malonumą kiek apsunkino priešpriešinis vėjas, kuris važiuojant kalvotomis vietovėmis privertė ne kartą sustoti ir pailsėti. Nors šią akarpą įveikiau labai sunkiai ir išeikvojau daug energijos, dar didesnis iššūkis laukė įsukus į Kruonio Žiežmarių kelią. Eismas šiame siaurame kelyje buvo pavojingai intesyvus, tačiau neturėjau kito pasirinkimo – privalėjau važiuoti. Iki tol kelyje su automobiliais neturėjau beveik jokių nesklandumų, tačiau čia pirmą kartą pajutau ką reiškia kai bemaž 90 km greičiu, kelių metrų atstumu, praskrenda fūra arba lengvoji. Nusiraminti nepadėjo ir tai, kad šia atkarpa teko važiuoti vos kiek daugiau nei kelis kilometrus. Žiežmerius šiaip ne taip pasiekiau.

Po tokios nemalonios  patirties, kilo klausimas kaip reikės važiuoti automagistrale. Tačiau visos dvejonės išsisklaidė vos į ją įvažiavus. Patogiau keliauti buvo tik dviračių takais, kurių Lietuvoje labai trūksta. Platus magistralės kelkraštis buvo tarsi tuščias takas kuriuo galėjau judėti nekeldamas sumaišties kelyje ir nerizikuodamas savo kailiu. Dėl pro šalį lekiančių lengvųjų automobilių, o ypač dėl fūrų sudaromo oro srauto bevek nereikėjo minti pedalų. Galėjau lėkti bemaž 40-50 km per valandą greičiu ir bereikalingai neeikvoti energijos. Vienintelė baimė tuo metu buvo tai, kad galiu prasidurti padangą į kelkraštyje besimėtantį šlamštą – varžtus, stiklus ir pan. Taip keliavau iki pirmos šalikelės kavinės, kurioje pamačiau šalia magistralės einantį miško takelį. Kadangi nesinorėjo iki Kauno likus geriems 7 kilometrams, būti sustabdytam policijos, pasirinkau gerokai lėtesnį, tačiau saugesnį variantą.

imag0513

Paskutinis sustojimas prieš kauną. Tolumoje magistralė

Nuo ten, karts nuo karto sustodamas, važiavau kol pasiekiau Kauno ženklą ir Palemoną. Atrodė, kad liko tik paprasčiausia – pasiekti centrą, susirasti nakvynei tinkamą vietą, sulaukti rytdienos ir keliauti toliau, tačiau…

imag0517

Dar kartą apie senąjį Vilnius- Kaunas kelią

Prieš keletą savaičių važiuojant pro netoliese Didžiulio ežero esančią magistralinio kelio Vilnius- Kaunas atkarpą, kurioje buvo vykdomi kelio tvarkymo darbai, pastebėjau iki tol nematytą po žeme buvusį seną akmeninį grindinį. Tai buvo senojo Vilniaus-Kauno kelio, dar kitaip vadinto Kauno traktu, dalis.
Didesnio susidomėjimo jis susilaukė prieš 8 metus, kuomet spaudoje pasirodė, straipsniai trumpai apžvelgiantys trakto ir jo atkarpos esančios Paneriuose, istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Pasirodžiusią informaciją po keleto metų, be didesnių papildymų pakartojo keli internetiniai dienraščiai, bei blogeriai.
imag0008

Kelio pradžia Paneriuose

 Šio kelio istorija, sena ir apipinta mitais bei legendomis apie juo keliavusius kunigaikščius, carus bei imperatorius, siautusius plėšikus ir netoli jo vykusius istorinius mūšius. Tačiau man asmeniškai įdomiausia buvo sužinoti kur toliau nuo Panerių driekėsi šis kelias ir ar išliko iki mūsų dienų bent viena autentiška šio kelio dalis.
imag0013

Panerių kalvose

Peržiūrėjus 1934 metų Vilniaus ir jo apylinkių žemėlapį, kuriame šis kelias turėjo būti pažymėtas, buvo matyti, kad Paneriuose esanti atkarpa yra trijų svarbių kelių išsišakojimo pradžia. Jau minėto kelio į Kauną, kelio į Lentvarį, bei Trakus. Trakų bei Lentvario keliai pažymėti stora dviguba punktyrine linija, tuo tarpu kelias į Kauną žymimas kaip vieškelis.
vilniaus-kauno-kelias-2

Kauno kelio atkarpa Vilnius- Lazdėnai

Paisnaudojęs Google maps (Street view) suvedžiau jį su senu  (1934) žemėlapiu ir pabandžiau atsekti ar yra likę ženklų liudijančių apie šio kelio egzistavimą. Dėmesį iš kart patraukė Grigiškėse esantis senas, labai netradicinės išvaizdos akmeninis grindinys.

imag0055

Kelias prie Grigiškių.

Pamatęs jį iškart supratau, kad lygiai tokia pati danga yra už gero kilometro, prie Molūvėnų gyvenvietės. Galų gale važiuojant traukiniu į Kauną atsitiktinai pastebėjau, kad identiškos dangos kelias yra ir prie Rykantų.  Kad galutinai įsitikinčiau kur jis vedė šį pavasarį su draugais nusprendėme pasižvalgyti po Vilniaus apylinkes. imag0067Žygį pradėjome Paneriuose, o baigėme ties Lazdėnų kaimu šalia automagistralės Vilnius- Kaunas, kur iki šių dienų stovi buvęs demarkacinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, pasienio punkto pastatas.

user4446_pic19547_1321886506

Demarkacinė linija ties Lazdėnais. 1934 m. Šaltinis miestai.net

Po žygio piršosi vienintelė išvada, jog šis traktas ko gero buvo sutvarkytas Lenkų laikais. Trakų ir Lentvario keliai  buvo svarbūs nes užtikrino susisiekimą su rajono centrais, tačiau kokį vaidmenį tarpukario laikotarpiu galėjo vaidinti kelias į Kauną, kai abi šalys 1934 m. nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, o tarp Vilniaus ir Kauno nebuvo jokio normalus susisiekimo? Šios kelio atkarpos atnaujinimas, buvo pradėtas po 1938 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybių tarpusavio santykių krizės. Lietuva ultimatumu buvo priversta normalizuoti ekonominius ir politinius ryšius su lenkija. Ko gero idėja  vėl sujungti Vilnių ir Kauną normaliai funkcionuojančiu plentu gimė tvirtinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Susisiekimas tarp šių dviejų miestų buvo naudingas ir Lenkijai, tuo labiau Lietuvai. 1938 metais Lenkijos vyriausybė pradėjo kelio Vilnius – Lazdėnai atnaujinimo darbus. Šį kelią projektavo žinomas tarpukario Lenkijos inžinierius ir išradėjas Vladislavas Trylinskis (Władysław Tryliński). Tokios konstrukcijos grindinys buvo paplitęs visoje Lenkijos Respublikoje. Kadangi šio projekto pagrindinis tikslas buvo susiekimo tarp Vilniaus ir Kauno atnaujinimas bei pagerinimas, Lietuvos pusėje 1938 m. vasario 18d. buvo pradėti Kauno trakto atkarpos Vievis – Lazdėnai tiesimo darbai. Po 18 metų pertraukos 1938 m. balandžio 9 d. atsinaujino tiesioginis susisiekimas keliu Vilnius-Rykantai-Vievis-Žiemariai-Rumšiškės-Petrašiūnai-Kaunas.13047956_1018825348183686_3943790110712770849_o
Džiugu matyti, kad jau prieš tai minėtoje magistralės Vilnius- Kaunas atkarpoje, aptikus šio unikalaus kelio dalį, buvo nuspręsta ją palikti, o ne sulyginti su žeme. Tai rodo, kad pamažu  pradedame vertinti savo istoriją ir ja domėtis. 14795793_1144953842237502_1721421815_oŠi Kauno trakto atkarpa, galėtų tapti viena iš daugelio lankytinų Vilniaus vietų, patraukliu turistiniu- istoriniu maršrutu, kadangi didžiąją jo dalį galima be didesnių trikdžių įvekti dviračiu ar pėščiomis.

Lietuvių tautinių mažumų centrai Lenkijoje: Punskas ir Seinai. Praeitis, dabartis ir ateitis

Parengė: Martynas Pašiūnas

Punsko ir Seinų krašto praeitis

Punską ir Seinus nuo pačių seniausių laikų sieja itin artimi ryšiai su Lietuva. Šiame krašte nuo seno gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Tačiau po karų su kryžiuočiais juos ištiko prūsų likimas ir jie beveik visiškai išnyko. Į šiuos kraštus lietuviai pradėjo plūsti XV–XVI a. Taip iškilo Punsko ir Seinų miestai.

Šiais laikais buvusiose jotvingių žemėse, Punske ir Seinuose, gyvena didžiausios lietuvių bendruomenės. Šis kraštas nuo seniausių laikų iki pat šių dienų, buvo ir tebėra svarbus lietuvybės židinys, kurio istorija svarbi mūsų praeities ir dabarties liudininkė.

Seniausia rašytinė žinia apie Seinų ir Punsko miestus mus pasiekia nuo XVI a. kai į čia pradėjo keltis lietuvių kolonistai. Seinų miestelio pavadinimas kilęs nuo Seinos upės, o Punsko, nuo Punios ežero. Nors Punskas ir Seinai nuo pat XVI a. iki XVIII a. priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, po ATR padalijimų miestelių gyvenimas keitėsi iš esmės. Itin ryškų pėdsaką XIX a. Seinų ir Punsko miestelių istorijoje paliko juose dirbę ar gyvenę lietuvių dvasininkai ir svarbūs lietuvių tautinio atgimimo veikėjai. Seinuose dirbo ir amžino atilsio atgulė Antanas Baranaukas, o 1826 m. įstegtoje kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka, V. Mykolaitis–Putinas, Pranas Bučys1(Jotvos pakrašty Sigitas Birgelis 2005, Punskas, 5 psl.). Seinuose kunigų seminarijos ir dvasininkų iniciatyva 1906 m. buvo įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė, kurioje buvo leidžiami lietuviški žurnalai, knygos, brošiūros, kalendoriai ir kiti leidiniai2(ten pat  psl. 5).

XIX a. Punsko istorija kiek kitokia. Šiuo laikotarpiu miestelis buvo įtrauktas į Rusijos imperijos sudėtį, todėl jame gyvenusių lietuvių neplenkė spaudos ir kiti prieš lietuvybę nukreipti draudimai. Čia buvo aktyvi knygnešių ir nelegalių lietuviškų mokyklų veikla. Pasikeitus politinėms aplinkybėms miesteliui 1874 m. buvo leista pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Tam didžiausios įtakos turėjo kun. Jonkaitis, o jam mirus kun. S. Norkus(ten pat psl. 7)

Po pirmojo pasaulinio karo, pradėjus kurtis nepriklausomoms Lietuvos ir Lenkijos respublikoms, Punsko ir Seinų padėtis tapo visiškai priklausoma nuo dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių tolimesnės raidos.

Buvo akivaizdu, kad abi valstybės kandidatuos į Suvalkų kraštą ir bandys jį įtraukti į savo teritoriją. Kad Lietuva ir Lenkija šiose „lenktynėse“ buvo mažų mažiausiai lygiateisės, rodo ir statistinai duomenys. Suvalkų krašto sudėtis po 1897 m. surašymo atrodė taip: lietuviai – 52 %, lenkai – 22.9 %, kitos tautybės – 26%. 1910 m. lenkų statistiniai duomenys nurodo, kad  Suvalkų gubernijoje buvo  54.8 %  lietuvių, 30 % lenkų, o likusi dalis, t.y 15.2 %  kitų tautybių gyventojai4(„Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“ Ona Burauskaite  1997m. Punskas psl 6.).

Vis labiau didėjant įtampai tarp abiejų valstybių dėl Vilniaus krašto ir niekaip nerandant status quo sienų nustatymo klausimu, prasidėjo kariniai veiksmai, kurie kaip parodė laikas, nieko neišsprendė, ir tik dar labiau sukiršino abi tautas. Kariniai veiksmai nustojo 1920 m. kai abiejų pusių atstovai sėdo prie derybų stalo. Suvalkų sutartimi nustatyta riba į kurią neįėjo nei Seinai, nei Punskas. Lietuva sunkiose derybose turėjo pripažinti, šių kraštų netektį. Nepaisant to Liucijano Želigovskio vadovaujami daliniai, toliau tęsė karinius veiksmus ir užėmė Vilnių. Lietuva visam laikui neteko Seinų ir Punsko.

Po Vilniaus aneksijos ir Suvalkų krašto užgrobimo, Punske bei Seinuose prasidėjo lietuvių polonizacijos procesas. 1923 m. ambasadorių konferencija galutinai patvirtino lenkams Vilnių, Švenčionis, Trakus, Ašmeną, Lydą, Gardiną, Seinus, Punską, Augustavą ir Suvalkus5(Ten pat psl 11.).

Visu tarpukario laikotarpiu prieš lietuvių tautines mažumas Punske ir Seinuose, buvo taikomos įvaraus pobūdžio represijos. Šiuo laikotarpiu prasidėjo įvairių lietuviškų draugijų, didelę įtaką lietuvių mažumoms turėjusių dvasininkų, persekiojimas. Buvo pradėta uždarinėti ar griežtai reglamentuoti lietuviškų bibliotekų, mokyklų, darugijų ir kitų lietuvių mažumoms be galo svarbių įstaigų veiklą. Šis persekiojimas buvo itin intensyvus, po 1935 m. kai Vilniaus vaivada buvo paskirtas anti-lietuviškomis nuotaikomis užsikrėtęs L. Bocianskis. Persekiojimai ir priespauda peraugo į atvirą smurtą. 1936 m. Liepos 10 d. netoli demarkacinės linijos buvo nušautas Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas J. Baliūnas, o liepos 21 d. – Trumpališkio kaimo lietuvis J. Mikulskis. Ši padėtis iš esmės nesikeitė iki 1939 metų, kai virš Europos jau kaupėsi karo debesys.

Po 1938 metų Lenkijos ultimatumo Lietuvai, pastebimas nedidelis atšilimas tautinių mažumų klausimo atžvilgiu. Tačiu esminių permainų šiuo laikotarpiu pasiekti nepavyko. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas sugriovęs ir pakeitęs ne tik Seinų ir Punsko lietuvių, bet ir Lenkijos bei Lietuvos gyventojų likimus.

Po 1939 m. Maskvos ir Berlyno suokalbio, bei slaptų protokolų pasirašymo, padalinusių Europą, Suvalkų krašto lietuviai kaip ir visa likusi Europa tapo didžiųjų Europos tironų planų įkaitai. Vokiečiams užpuolus Lenkiją nemaža dalis lietuvių stojo kovoti už lenkus, nepaisant per paskutiniuosius 20 metų patirtų negandų. Tai buvo tam tikra prošvaistė, kad ateityje įmanoma pamiršti tarpusavio nesutarimus ir gyventi taikiai.

Pasibaigus kariniams veiksmams Suvalkų kraštas liko neužimtas. Vokiečių kariuomenė dėl prieš tai minėtų susitarimų į šį kraštą savo kariuomenės kurį laiką neįvedė. Vietiniai manė kad jis bus atiduotas Lietuvai. Punske ir kituse lietuviškuose miesteliuose pradėjo steigtis lietuvių administracija ir kitos iki tol negalėjusios veikti įstaigos. O Punsko savivaldos viršininku išrinktas žinomas lietuvių disidentas Jonas Pajaujis6(Ten pat psl 28.).Po kurio laiko Sovietams pradėjus pulti lenkus iš rytų Suvalkų krašte atsirado sovietinė kariuomenė, kurią spalio 13 d. pakeitė vokiečių okupantai7(ten pat psl 29.).

Vokiečiai prieš Seinų ir Punsko lietuvius iš pradžių nevykdė tokių didelių represijų kaip prieš lenkus ar žydus, tačiau tai pasikeitė 1941 m. kai vokiečiai nusprendė apgyvendinti Suvalkų kraštą kolonistais ir per nepilnus du mėnesius repatrijuoti beveik visus Suvalkų krašto lietuvius į Klaipėdos kraštą. Iš šių žemių buvo iškeldinta per 11 000 lietuvių. Tai sudarė per 80 proc. visų lietuvių tautybės gyventojų. Baigiantis karui Punsko ir Seinų lietuviai pradėjo grįžti kartu su frontu į žemes iš kurių jie buvo išvaryti.

Pokario laikotarpiu padėtis Seinuose ir Punske tapo tokia kokią ją matome šiandien. Tačiau jei karo metu lietuviai puoselėjo viltis, kad šie kraštai vieną dieną bus prijungti prie nepriklausomos Lietuvos, tai pokariu šias iliuzijas sugriovė sovietai, antrą kartą okupavę Lietuvos teritoriją ir Lenkiją pavertę satelitine, komunistų valdoma, Maskvos nurodymus vykdančia valstybe, kuriai „padovanojo“ visą Suvalkų kraštą su Seinais ir Punsku.

Vietiniams Punsko ir Seinų lietuviams gyventi buvo gerokai paprasčiau, nei lietuviams Lietuvoje, kadangi Lenkiją, kaip atskirą komunistinę valstybę, aplenkė priverstinė kolektyvizacija, masinės represijos, karas pogrindyje ir trėmimai.

Dar tebevykstant partizaniniam karui į šiuos kraštus užklysdavo lietuvių partizanai, ir veikė ne vienas ryšininkas. Tai sąlygojo, jog šis kraštas buvo beveik vieninteliai vartai į vakaraus. Juozo Lukšos atsiminimų knygoje „Partizanai“ galima rasti pakankamai vaizdžių to meto aplinkos kurioje gyveno Lenkijios Lietuviai aprašymų.

 Punsko ir Seinų lietuviai šiandien

 1990 metais Lietuva pirmoji iš buvusių tarybų sajungos respublikų paskelbė apie nepiklausomybę. Prasidėjo naujas Lietuvos respublikos gyvavimo laikotarpis. O su juo ir nauja tautinių mažumų politika. Pirmąjį naepriklausomybės dešimtmetį atrodė, kad ir lenkai ir lietuviai pagaliau pasimokė iš savo klaidų. Tačiau nuo paskutinio dešimtmečio pradžios pastebimas, tautinių mažumų klausimų eskalacijos suaktyvėjimas, ypač iš lenkų pusės.

Šiandien labai dažnai viešoje erdvėje tenka išgirsti skundų, kad pažeidžiamos Lietuvos lenkų teisės. Į viešumą keliami lenkiškų lentelių Vilniaus rajone, ir pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimai. Ir į šalį lyg tyčia nustumtumiami svarbiausi palenkės vaivadijos, Punsko ir Seinų lietuvių bendruomenių klausimai.

Daugelis šiuolaikinių Punsko ir Seinų lietuvių problemų yra susijusios su politinėmis aplinkybėmis. Kaip žinia tokių politikų kaip V. Tomaševskis egzistencija ir tariamai ar kryptingai „blogėjanti“ ir vienos (lietuvių) ir kitos (lenkų) tautinės mažumos padėtis yra labai naudinga mūsų didžiąjai kaimynei. Taip buvo visada, taip yra ir šiandien. Tačiau panašu, kad tai suvokiantys eiliniai žmonės, šioje situacijoje yra bejėgiai, kadangi didžioji dauguma sprendimų, nulemiančių lenkų ir lietuvių tarpusavio santykius,yra priimami politikų kabinetuose. Ir kad kažkas iš šios situacijos pučia nežmonišką burbulą, bent jau Lietuvos atžvilgiu, yra akivaizdu. Pažvelkime į kelis statistinius skaičius. Iš viso Lenkijoje yra priskaičiuojamos 5 Lietuviškos mokyklos. Lietuvoje valstybės yra išlaikomos 81-a lenkiška mokykla8(„Lietuva finansuoja net 81-ą lenkišką mokyklą. Lenkija „neturi“ pinigų trims lietuviškoms…”).Svarbiausia, kad lietuviškų mokyklų buvo daugiau, tačiau didžioji dauguma jų buvo uždaryta, esą dėl finansavimo stokos.

Kuo labiau giliniesi į šią problemą, tuo labiau pradedi suprasti, kad tikrieji nuskriaustieji šioje situacijoje yra ne  lenkų tautinė mažuma Lietuvoje , o lietuviai Lenkijoje.

 

Neretai nuo lietuvių problemų nusigręžia ir mūsų valdžia. Kad ir sprendžiant klausimą dėl Seinų mokyklų uždarymo, į kurį nesureagavo nei Lietuvos konsulas Seinuose, nei Lietuvos valdžia. Štai tik pastaraisiais metais susigriebta sulyginti Lietuvos lenkų moksleivių egzaminų laikymo sąlygas su Lietuvių moksleivių laikymo sąlygomis, kadangi, lenkams egzaminų įvertinimo skaičiavimas buvo gerokai didesnio koeficiento. Kitaip tariant, lietuviams laikyti egzaminus lietuvoje buvo gerokai sunkiau nei lenkiškose mokyklose besimokantiems Lietuvos Lenkams. Liūdnai pagarsėjęs Lietuvos politikas V. Tomaševskis į šį potvarkį atsakė, kad “lietuviai turi integruotis, o ne mes” 9(„V. Tomaševskis: Lietuviai turi integruotis, ne mes“ Respublika). Likimo ironija tačiau Lenkijos lietuviai integruojasi, ir laiko lenkų mokyklose egzaminus lygiomis teisėmis, tačiau mūsų politikai vis tiek randa už ką lenkams bučiuoti rankas ir atsiprašinėti.

Bene geriausiai susidariusią Lietuvių tautinių mažumų padėtį atspindi ESBO 2011 m. ataskaita po apsilankymo Punske ir Seinuose. Šioje ataskaitoje pateikiamose išvadose pažymima, kad “Lenkijoje po priimto Tautinių mažumų įstatymo lietuvių mažumos padėtis ne pagerėjo, o kai kuriais atvejais ją pablogino. 1999 m. pradėjus įgyvendinti Lenkijoje švietimo reformą dėl organizacinio mokyklų pertvarkymo (sukurtos gimnazijos) sumažėjo mokinių skaičius pradinėse mokyklose, o tai paskatino vietos savivaldybes jas uždaryti. Nuo 1999 iki 2005 m. buvo uždaryta 50% lietuviškų mokyklų”10(„ESBO ekspertai domėjosi lietuvių padėtimi lenkijoje“). Lietuvių bendruomenių atstovai taip pat pažymėjo, kad nėra užtektinai vadovėlių. Kai lenkų mokyklos Lietuvoje yra išlaikomos valstybės, o lietuviškos mokyklos turi pritraukti ir privačių lėšų, tampa akivaizdu, kad Lenkija Punske ir Seinuose gyvenančių lietuvių atžvilgiu taiko diskriminacinę politiką. Šioje apsilankymo aprašyme taip pat pažymima, kad padažnėjo prieš Lenkijos lietuvius pasitaikančių tautinę nesantaiką kurstančių išpuolių. Vienas paskutinių tai lentelių su lietuviškais pavadinimais uždažymas, lietuvius žeidžiančių paminklų statymas ir t.t.

Nepaisant pastaruoju metu susidariusios nepalankios situacijos, savo veiklą Punske ir Seinuose tęsia didžiausius išbandymus iškentusios, lietuvių įstaigos ir organizacijos. Lietuvių sostine Lenkijoje vadinamame Punske ir Seinuose šiuo metu veikia „Kovo 11-osios licėjus“, „Punsko gimnazija“, „Žiburio mokykla“, „Vidugirių mokykla“, Punsko ir Suvalkų vaikų darželiai. Didžiausios organizacijos: Seinų lietuvių namai, Punsko lietuvių kultūros namai, „Aušros“ leidykla, leidžiamas „Aušros“ žurnalas, veikia Punsko etnografinis muziejus. Iki šių dienų Punske ir Seinuose veikia ne viena lietuviškai pamaldas skaitanti bažnyčia.

Šio regionio lietuvių kultūrinis gyvenimas yra labai aktyvus. Organizuojamas Punsko ir Seinų lietuviams įprastos tradicinės šventės, šokių ir muzikos vakarai, koncertai, bei valstybinių švenčių Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai.

Noromis nenoromis Punsko ir Seinų lietuvių ryšiai su Lietuva nenutrūksta iki šių dienų. Punsko ir Seinų lietuviai atvyksta studijuoti į Lietuvą, o lietuviai savo ruožtu dažnai važiuoja į šiuos kraštus apsipirkti. Negana to visi pagrindinaii sausumos keliai į vakarus veda per Seinus ir Punską.

Punskas ir Seinai yra per arti Lietuvos, kad šių kraštų lietuvybė artimiausioje ateityje užgestų.

 

 

Panaudota literatūra:

 

  • „Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai“ Petras Kalnius 2006 Punskas
  • „Punskiečių darbai ir likimai“ Kostas Cibulskas 2000m. Punskas
  • „Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“ Onutė Burauskaitė 1997m. Punskas
  • „Jotvos pakrašty“ Sigitas Birgelis 2005m.
  • „Jie mylėjo savo kraštą“ 1997 m. Punskas

 

Nuorodos

 

 

Recenzija “Uragano kapitonas” Gražina Sviderskytė

Įvadas

Biografinių tyrimų Lietuvos istoriografijoje tikrai netrūksta. Tačiau patraukliai pateiktų pląčiajai visomenei ir patikimais šaltiniais paremtų biografijų galima suskaičiuoti ne per daugiausiai.

Akivaizdu, kad viena toliaiusiai pažengusių sričių per visą nepriklausomos tarpukario Lietuvos istoriją buvo  aviacija. Tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva savo pilotų ugdymas ir lėktuvų konstravimas buvo neįsivaizduojamas pasiekimas. Todėl visiškai nenuostabu, kad ši lietuvai be galo svarbi sritis į savo gretas traukte traukė neeileines asmenybes. Būtent viena tokių asmenybių ir buvo kpt. Romualdas Marcinkus.

Iki G.Sviderskytės monografijos apie Rumualdą Marcikų istorinių žinių būta pakankamai nedaug: keli straipsniai ir amžinkų atsiminimai. Didžiąją dalį istorinių šaltinių ir žinių išblaškė karas ir ištrynė laikas, tačiau, G. Sviderskytės tyrimas į iš pirmo žvilgsnio eilinę (Lietuvos tarpukario aviatorių tarpe tokių kaip Romas netrūko) Lietuvos karo aviacijos karininko asmenybę sugebėjo pažvelgti iš naujo ir visiškai kitu kampu.

Monografijoje nagrinėjamas visas Romualdo Marcikaus gyvenimas nuo vaikystės, kurią jis praleido Jurbarke iki 1944 metų didžiojo pabėgimo iš vokiečių karo belaisvių stovyklos StalagLuft III, Žaganės miestelyje dabartinėje Lenkijoje. Ši monografija išskirtinis darbas Lietuvos istorijos tyrimuose, kadangi tai vienas iš nedaugelio atvejų kai dokumentinių laidų ciklas, virto istorine monografija.

Šio darbo pagrindinis tikslas atskleisti kokias tyrimo metodikas taikė, kokiais šaltiniais pasinaudojo ir kuo sugebėjo išsiskirti G. Sviderskytė kol kas išsamiausiu R. Marcinkaus biografiniu tyrimu „Uragano Kapitonas“

Apie Autorę:

Grižina Sviderskytė gimė 1973 m. Kovo 22 d. Vilniuje. 1980-1991 m. mokėsi Vilniaus 40-ojoje vidurinėje mokykloje. 1991- 1996 m. Studijavo VU Kominikacijos fakultete. 1992- 2009 m. dirbo dižiausiose Lietuvos televizijos kanaluose LRT, TV3, LNK  (reportere, korespondente, laidų vedėja, redaktore) taip pat Britų kanalo CNN programos WORLD report reportere (į televiziją gryžo 2014 m.) 2001- 2002 m. dirbo VU žurnalistikos instituto dėstytoja. Nuo 2012 m. VU istorijos fakulteto Doktorantė.

Plačiąjai visuomenei Gražina Sviderskytė geriau žinoma kaip televizjos laidų vedėja. Tačiau šios žurnalistės veiklaišskirtina tuo, kad darbą televizijoje knygos „Uragano kapitonas“  autorė, bent jau paskutiniuosius 10 metų, stengėsi derinti su kitu savo pomėgiu: XX a. Lietuvos istorija ir jos tyrimais.

Pirmasis ir vienas geriausių Gražinos sviderskytės darbų tai 2003 m. LNK televizijoje pasirodęs dokumentinių laidų ciklas „Uragano kapitonas“ pasakojantis apie iki tol mažai tyrinėtą, bei su laiku užmirštą tarpukario Lietuvos karo aviacijos kapitono Romualdo Marcinkaus istoriją. Po šio ciklo gimė ir istorinė monografija tokiu pačiu pavadinimu „Uragano kapitonas“. Šis ekranizuoto istorinio tyrimo pasirodymas susilaukė didelio pripažinimo ne tik lietuvoje bet ir užsienyje, o G. Sviderskytėpripažinta ne tik kaip kokybiškų dokumentinių filmų autorė, bet kaip ir intriguojačiai bei profesionaliai istoriją sugebanti perteikti istorijos specialistė.

2004 m. pasirodžiusi kolektyvinė Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskytės monografija „XX amžiaus slaptieji archyvai: Dvylika istorijos detektyvų“susilaukė ne ką mažesnio pripažinimo nei „Uragano Kapitonas“. Narpliojant vienus paslaptingiausių Lietuvos istorijos momentų dokumentinių laidų cikle ir monografijoje „XX amžiaus slaptieji archyvai: Dvylika istorijos detektyvų“ pasitelkiami ne tik iki tol buvę užverti archyvai ir jų dokumentai, tačiau ir vaizduotė, siekiant kuo geriau perteikti istorinio laikmečio atmoseferą ar galimą istorinio įvykio baigtį, kuri dėl šaltinių stokos lieka neišaiškinta.

Paskutinis ir bene ryškaisias G.Sviderskytės, grynai kaip istorikės darbas tai tarptautinis tyrimas skirtas 1933 Dariaus ir Girėno transatlantiniam skrydžiui, pavadinimu „Lituanica Documentica“. Šiuo tyrimu G.Sviderskytė siekia kiekvieną teiginį pagrįsti patikimais šaltiniais ir, senaties terminams sukakus, “Lituanicos” istoriją papasakoti nuosekliai, tiksliai, nešališkai, pagrįstai. Galutinius rezultatus apibendrinti mokslų daktarės disertacijoje ir monografijoje“. Nuo 2012 m. Gražina Sviderskytė yra Vilniaus Universiteto naujosios istorijos katedros doktorantė. Jos moksliniai interesai apima: „4-9 dešimtmečio kultūrinė raida, tautinės tapatybės, ideologijos, atminties virsmai“; bei „XX a. 4 dešimtmečio Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, diplomatiją, išeiviją, geopolitinę situaciją ir tarptautiniai santykius“

Sviderskytės istorinio tyrimo metodika yra išskirtinė tuo, kad visad yra siekiama laviruoti tarp „sausų“ istorinių faktų bei išvadų, ir lengvo bei įtraukiančio, gerą istorinį romaną primenančio pasakojimo. Ko gero tam labai didelę įtaką padarė ilgametė patirtis dirbant televizijoje bei žurnalistikos srityje.

.

„Namuose. Kapitonas“

Prieš pradedant nagrinėti pirmąją monografijos dalį pirmiausia derėtų paminėti, kad knyga yra suskirstyta į tris dalis, kurios istorinio tyrimo atžvilgiu turi šiokių tokių panašumų, tačiau išsiskiria panaudojamais šaltiniais, istoriografija ir tyrimo metodais.

Pirmoji monografijos dalis apžvelgia R. Marcinkaus gyvenimo laikotarpį nuo vaikystės ir paauglystės  praleistos Jurbarke iki netikėto Lietuvos futbolo žvaigždės ir gerai žinomo karo aviacijos karininko Marcinkaus pradingimo Kaune 1940 m.

Kadangi apie Marcinkų šeimos gyvenimą rašytinių istorijos šaltinių išlikę ne per daugiausiai, teksto autorė nagrinėdama Romo gyvenimą iki paauglystės, koncentruojasi į jo šeimos istoriją, bei aplinką jo gimtajame Jurbarke kur Romas Marcinkus subrendo.

Nagrinėjant jo šeimos istoriją pasitelkiamas Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir jo specialistai, kurie padeda sudaryti genealoginį medį, kuris turimomis žiniomis siekia XIX a. vid. Tai pat remiantis giminių pasakojimais iškeliama prielaida, kad Romo motinos, Honoratos Kroazė giminės atšakos Lietuvoje pradžia siekia XIX a. pradžią kai į Lietuvą užklysta Napoleono armijos karininkas ir vedęs lietuvaitę čia ir pasilieka. Taip sudaromas Romualdo tėvų portretas ir jo šeimos gyvenimas.

Pasitelkiant turimus istorinius šaltinius bandoma išsiaiškinti Romualdo Marcinkaus tikrąją gimimo datą, kadangi skirtinguose dokumentuose ji buvo vis kitokia. Galų gale autorė nagrinėdama šį klasuimą prieina prie išvados, kad tikroji R. Marcinkaus gimimo data laikytina Liepos 22 d. o skirtinga ji dėl to, kad R. Marcinkus siekdamas įstoti į Karališkasias oro pajėgas, ją 1940 m. pabaigoje suklastojo.

Bandydama suprasti kas nulėmė, tokį tam tikra prasme neramų R Marcinkaus būdą, ji atsižvelgia į begalę veiksnių. Siekiant susidaryti kuo tikslesnį asmenybės portreto vaizdinį autorė į pagalbą pasitelkia net psichologų, kurie pateikia savo išvadas nuomonę. Trumpai apžvelgiant R.Marcinkaus gyvenimą iki išvykimo į karo mokyklą Kaune, pasinaudojama amžininkų liudijimais apie to laikmečio atmosferą ir gyvenimą jurbarke. Remiamasi  kraštotyrininkų turimomis žiniomis ir Elenos Chamanskaitės knyga „Vienos mokytojos prisiminimai“ kurioje nupasakojami prasidedančio pirmojo pasaulinio karo epizodai ir gyvenimo šiame mieste iki aptariamojo laikotarpio pabaigos, specifika.

Vos įstojus į kariuomenę prasideda naujas R. Marcinkaus gyvenimo etapas apie kurį yra išlikę bene daugiausiai žinių. Akivaizdu, kad autorei čia labiausiai pasitarnauja idealiai išlikęs kariuomenės archyvas. Atkuriant šį R. Marcinkaus gyvenimo etapą, reimaimasi ne tik šaltiniais, bet ir amžininkų turėjusių bendrų reikalų su pačiu R. Marcinkumi prisiminimais.

R. Marcinkaus kaip futbolininko karjera, knygos autorė išnagrinėjusi beveik nepriekaištingai. Pasiremdama buvusių komandos draugų Lietuvos futbolo rinktinėje pasakojimais ir jau iki to laikotarpio žinota informacija, išsamiai nupasakojama visa R. Marcinkaus kaip profesionalaus Futbolininko karjera, bei trumpai apžvelgiama Lietuvos futbolo istorija. Toks pat principas taikomas ir nagrinėjant jo karjerą Lietuvos karo aviacijoje, kai ne ką mažesnio dėmesio sulaukia ne tik asmeninės biografijos detalės, bet ir bendra Lietuvos Karo aviacijos istorija.

Nors knygoje gausu patikrintų istorijos faktų ir pateiktų istorijos šaltinių, joje tuo pačiu nestinga ir geram romanui tinkančių su meilės reikalais susijusių asmeninių biografijos detalių. Daugiausiai dėmesio šiuo atžvilgiu verta Romo Marcinkaus ir Aleksandros Lingytės vestuvių ir nesėkmingos meilės istorija, kuri atkurta iš likusių gyvų Lingytės artimųjų prisiminimų.

Knygoje Romo Marcinkaus gyvenimo istorija dažnai sutapatinama su Lietuvos istorijos įvykiais, siekiant pabrėžti tam tikras sąsajas su jo ir Lietuvos likimu. Štai knygos pradžioje minima, kad metai prieš gimstant R. Marcinkui, jo gimtasis Jurbarkas po gaisro buvo virtęs pelenų krūva, Jam paslaptingai dingus 1940, po metų Jurbarkas vėl buvo lygiai taip pat suniokotas. Asmeninės ir valstybės istorijos paralelės knygoje pasikartoja ne vieną kartą. Bene ryškiausiai šis susiliejimas pastebimas laikotarpyje tarp 1937-1940 m. Kai nuo Romo Marcinkaus pradeda nusigręžti atrodytų jį visą gyvenimą lydėjusi sėkmė. Tuo pačiu metu pradeda nebesisekti ir paskutinius nepriklausomybės metus gyvuojančiai Lietuvos Respublikai.

Lietuva ir R. Marcinkus antrojo pasaulinio karo slenksčio.

Prasidėjus nagrinėti 1939 m. kartu parsideda ir viena kebliausių šio tyrimų dalių. 1939 m. Rugsėjo  7 d. Marcinkus apdovanojamas lietuvos karo aviacijos garbės ženklu „Plieno sparnais“, tačiau tų pačių metų rugsėjo 28 d. Marcinkus gauna pirmąją nuobaudą savo gyvenime ir paties brigados generolo Antano Gustačio nubaudžiamas 5 paroms namų arešto. Ir jau kitą dieną R. Marcinkus kreipiasi į Respublikos prezidentą prašydamas jį paleisti. Prabėgus vos keletui mėnesių R. Marcinkus dingsta kaip į vandenį. Būtent šis laikotarpis tampa vienu mįslingiausių visoje R. Marcinkaus gyvenimo istorijoje. Tačiau pasitelkdama iki tol nenegrinėtus šaltinius istorikė praskleidžia paslapties šydą.

„Kare. Uraganas“

Istorikė narpliodama Marcinkaus paslaptingo pradingimo iš Lietuvos priežąstis iškelia kelias galimas versijas kurios paremtos išlikusiais šaltiniais, buvusių Lietuvos karo aviacijos karininkų pasakojimais:

  • Pasak jo paties memorialinis raštas britų oro pajėgoms 1940 metais: Slapta misija į Prancūziją siekiant suburti lietuvių eskadrilę.
  • Pasak kitų karo lakūnų jis buvo išsiūstas komandiruotės susipažinti su karo aviacijos technika. Šią versiją iš dalies patvirtina ir Lietuvos Karo Aviacijos užsakymai MS406 prancūziškų naikintuvų, kurių lietuva taip ir nesulaukė. Tačiau nėra išlikę jokie įrašai apie Marcinkaus galimą siuntimą tarnybos reikalais į Parnzūziją. Tuo pačiu autorė remdamasi LKA dokumentais pabrėžia, kad tokiam reikalui Marcinkus buvo nelabai tinkamas, „nes neišmanė technikos reikalų“. Be to šią versiją ji galutinai paneigia pareikšdama, kad tokia komandiruotė būtų buvusi nelogiška, kadangi jis jau buvo paleistas į atsargą.
  • Savarankiškos misijos versija. Pasak Sviderskytės ji kur kas įtikinamesne nei pastarosios dvi.

 

Galų gale apsvarsčiusi visus galimus variantus, kaip tinkamiasią versiją G. Sviderskytė pateikia Marcinkaus „savanoriškos misijos“ versiją.

Buvusio karo aviacijos lakūno Juozo Aido teigimu, paskutinėmis karo aviacijos ir Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienomis jam teko girdėti apie Marcinkaus misiją prancūzijoje: „Esą užėjęs į barą kur būriuodavosi lt. Juozas Valevičius pasiūlė būti įtrauktam į prancūziją verbuojamų lakūnų eskadrilę. Buvo sakoma, kad  būrį į prancūziją organizuoja Marcinkus. Tačiau ši misija taip ir liko neįgyvendinta. Pasak jo Vokiečiai suodė šį reikalą ir rusai kažką tardė“

Ji taip pat ištyrusi turimus šaltinius ir galimas marcinkaus išėjimo į atsargą versijas pateikia išvadą, kad Marcinkus bėgo nuo jį slėgusių skolų, kurios susidarė dėl Lošimų ir meilužės „Laimužės“. Čia ji pasiremia jo atestacijos lape paminėta mįslinga užuomina, kad jis turi skolų. Tai paliudija ir tai, kad 1937 m. jo motina Honorata Kroazė užstatė visą namą, pasak autorės, Marcinkaus skoloms padengti. O  po to pardavė visą Marcinkų šeimos sodybą.

Yra žinių, kad Marcinkus bandė kovoti žiemos kare, tačiau patikimų duomenų apie šį Marcinkaus žygį G, Sviderskytei rasti nepasiseka. Viskas ką pavyksta išsiaiškinti, kad 1939 m. Marcinkus keliavo Suomijos kryptimi.

Nagrinėjant šį laikotarpį, tuo pačiu trumpai apžvelgiama Suomijos karo ir su jais susijusių Lietuvių kariavusių už suomius istorija. Daugiausiai, ką pavyksta atrasti G, Sviderskytei tiriant šią versiją, tai išlikęs suomijos konsulo raštas, dėl Lietuvos karo aviacijos kapitono Vytauto Varanavičiaus prašymo, stojimui į Suomijos pajėgas. Panašiu metu Vasario mėnesį dingo ir R. Marcinkus. Tačiau šią versiją atmeta istorikė Audronė Janužytė „Žiemos karas ir Lietuva: dokumentų rinkinys“ autorė. Pasak jos jokių dokumentų apie Marcinkų nėra nei Lietuvos, Latvijos ar Estijos konsulatų  korespondencijoje, nei savanorių sąrašuose. Bet išlieka galimybė, kad Marcinkus galėjo išvykti į suomiją nelegaliai. Čia jai paantrina Vytautas Paseckas, kuris teigia, kad Marcinkus dar būdamas Lietuvoje buvo įspėtas, kad ragino Lietuvių kariškius kovoti žiemos kare. Negana to jis teigia, kad buvęs konsulas, Vincas Balickas pasakojo, jog Marcinkus planavo stoti į Suomių karo aviaciją, tačiau, kai traukiniu pasiekė Helsinkį, Žiemos karas pasibaigė. Galimas variantas, kad Marcinkus iš Suomijos, jei ten vyko, ištrūko Britų laivu, tačiau tai tik teorijos. G. Sviderskytė aiškina tuo, kad jo nurodytas maršrutas (kurį jis nurodė jau būdamas Karalisškose oro pajėgose -1941 m.) : Ryga- stockholmas- malmė- amsterdamas- briuselis- Paryžius, galėjo būti tyčia klaidingas, kadangi Sovietai tuo metu jau buvo Britų sąjungininkai ir Marcinkus nenorėjo užsitraukti kaip bandžiusio kovoti prieš “sąjunginkus” etiketės.

Toliau R. Marcinkaus istoriją, kuri nuo 1940 m. Kovo mėnesio nusikelia į paryžių, G. Sviderskytė pasakoja perteikdama ištraukas iš IV-ių jo dienoraščių, kurių išliko tik II, III, ir IV- as. Ji visas jo ištraukas trumpai ir aiškiai pakomentuoja perteikdama to laikmečio įvykius europoje ir Paryžiuje, kur laikinai apsistoja Marcinkus, siekdamas tapti Pancūzijos karo aviacijos pilotu.

Sekdama marcinkaus pėdsakais iš turimų žinių ir šaltinių, G.Sviderskytė sudaro ganėtinai išsamų Romualdo Marcinkaus kelionės maršrutą su žemėlapiu, kuriame vizualiai perteikiama jo kelionė traukiantis iš okupuotos prancūzijos, kelionė su prancūzų karinių oro pajėgų užsieniečiais į Afriką plaukiant per Viduržemio jūrą.

Pasiekus į Afriką autorė vėl remiasi Marcinkaus dienoraščiais, pagal kurios sudaro išsamius kelionės aprašymus kuriuose aptariami visi Marcinkaus bandymai pakliūti į D. Britaniją, jo nuotykiai Afrikoje, planai pagrobti lėktuvą ir su grupele pilotų skristi iki jos. Visą šį kelionės etapą įformina žemėlapis su tiksliomis datomis, kur ir kada marcinkus buvo:

  • Oranas- 1940-06-27
  • Alžyras- 1940-06-29
  • Blida- 07-09
  • Udžda 09-03
  • Rabatas 09-04
  • Kasablanka 09-10
  • Rabatas 09-18

Galų gale dienoraščio raštai nutrūksta 09- 24 d. Tačiau. Atkuriant paskutiniuosius R.Marcinkaus buvimo Afrikoje peizodus panaudojami jo memorialiniai užrašai iš RAF archyvo, kuriuose jis pats pateikia savo versiją kaip pateko į Londoną: „atvykusį į Gibraltarą, mane priėmė leitenantas majoras Ficdžeraldas, kuris preliminariai užverbavo mane į Karališkąsias oro pajėgas. Gibraltatare  buvau laikinai apgyvendintas „Grand hotel “ viešbutyje, visos mano sąskaitos buvo apmokėtos, savaitei gavau du svarus kišenpinigių. Iš viso jų gavau šešis svarus. Gibraltare man buvo įsakyta sėsti į laivą „Reine del pacifico“, plaukiantį į Angliją, ir aš nuvykau į Liverpulį 1940 m. spalio 19 d. drauge su grupe prancūzų aviacijos karininkų grupe“.

Iš tiesų ši R. Marcinkaus gyvenimo dalis pateikiama labai nuodugniai ištyrinėta. Istorikei labiausiai  pasitarnavo išlikę jo užrašai.

Čia Sviderskytė Vėl pamini likimo sutapimą 1940 Gruodžio 24 d. R marcinkus jau dėvi RAF uniformą, į kurią įsisega ir Plieno sparnų ženkliuką (Knygoje panaudota išlikusi nuotrauka kurioje šis apdovanojimas puikiai matomas), tačiau tuo pat metu Lietuvoje, jo buvę bendražygiai netenka antpečių. Kaip tik prieš pat naujuosius darbą baigia Lietuvos karo aviacijos likvidacinė komisija. Lietuvos karo aviacijos nelieka.

Tirdama tarnybos Karališkosiose oro pajėgose laikotarpį G. Sviderskytė remiasi analizuodama tęsiamus R. Marcinkaus užrašus ir RAF dokumentus. Tou pačiu ganėtinai dažnai remiamasi 1-ojoje RAF eskadrilėje tarnavusių karo veteranų prisiminimais. Nevengiama pasvarstyti kas galėjo paskatinti tokį lietuvio poelgį, kai palikus gyvenimą Lietuvoje Marcinkus pasitraukia į D. Britaniją tam kad galėtų tapti pilotu ir kovoti su naciais. Pasitelkiant 1-osios eskadrilės veteranų pasakojimus perpasakojama jų gyvenimo eskadrilėje kasdienybė, bandant sudaryti kuo tikslesnį įspūdį kaip tuo metu gyveno R. Marcinkus.

Išsamiai aprašomos tuo metu svrabiausios RAF 1-osios eskadrilės vykdytos operacijos, kurių dalyvis buvo ir R. Marcinkus. Iš turimų duomenų aiškiai matyti, kad Marcinkus skraidė naktinius skrydžius. Pateikiami jo susirašinėjimai su Lietuviu Petru Varkala (žemės ūkio atašė Londone Lietuvos pasiuntinybėje) kurie adresuoti Lietuvos pasiuntiniui D. Britanijai ir Olandijai, Petrui Balučiui.

„Paskutinė misija. Didysis Pabėgimas“ ir „Sugryžimas namo. Po šešsdešimties metų“

Šiame skyriuje trumpai apžvelgiama, koks likimas 1941- aisiai ištiko Lietuvą ir Lietuvos karo aviaciją ir Romo marcinkaus bendražygius likusius lietuvoje.  Remiamasi Leitenanto Antano Navaičio pasakojimas, bei jo prisiminimais straipsnyje „Karo aviacijos paskutinieji metai ir vadinamoji „tauinė“ eskadrilė“ Plieno Sparnai nr 2. Tap pat pakalbinamas „Hurricane“ reprezentacinės eskadrilės eskadrilės  pilotas Alanas pinneris, siekiant suprasti Britų lėktuvo, kurį pilotavo Marcinkus valdymo specifiką.

Operacija Cerberis ir Romualdo marcinkaus numušimas išnagrinėtas nepriekaištingai ir iki menkiausių smulkmenų. G. Sviderskytei pasitarnavo išlikę RAF Britų nesėkmingai vykdytos operacijos įrašai 1-osios eskadrilės operacijų knygoje. Pateiktas išsamus žemėlapis su operacijos įgyvendinimu iš Vokiečių pusės ir pateikiama Britų operacijos eiga tuo pačiu metu. Išaiškinama apytikslė R. Marcinkaus numušimo vieta. Pateikiami raštai, kad R. Marcinkus dingo Vasario 12, bei kelios galimos versijos jo nusileidimo su pamuštu lėktuvu. G. Sviderskytė, iškapsto net numušto R. Marcinkaus lėktuvo nuotraukas, kurias identifikuoja pagal lėktuvo serijos numerį.

Patekusio į karo belaisvių stovyklą Marcinkaus istorija tęsiama remiantis jo susirašinėjimais iš Stalag Luft III, karo belaisvių stovyklos. Apibendrinant gyvenimo sąlygas ir galimą jo veiklą pasiremiama Paul Brickhill Knyga „The great escape“, tap pat remiamasi vieno iš pabėgimo dalyvių Jimmy James, bei lageryje kalėjusių britų pilotų Thomas Moore‘o ir Robert‘o Morell‘o prisiminimais. Iš išlikusių žinių apie Lietuvio veiklą pabėgimo organizacijoje „X“, kaip nesiremiant jokiais rašytiniais šaltiniais, leidžiama supratsi, koks buvo svarbus R. Marcinkus organizuojant pabėgimą. Remiantis C.B hockout‘o StalagLuft III istorijos rankraščiu, pateikiamas išsamus organizacijos „X“ veikimo aparatas, trumpai aprašant kokie padaliniai veikė šioje organizacijoje. Tuo pačiu užsimenama ir apie R. Marcinkaus vaidmenį pateikiant ištrauką iš rankraščio.

Pateikiamos kokybiškas kompiuteriu atkurto tunelio vizualizacijos, bei pagal pabėgimo dalyvių prisiminimus sukurti piešiniai.

Paskutinėje dalyje aptariams Marcinkaus gyvenimas ir iškeliamas jo atminties įprasminimas, aptarimas jo likusios Lietuvoje žmonos, motinos ir kitų šeimos narių bei bendražygių aviatorių tolesnis gyvenimas okupuotoje Lietuvoje ir jų likimai.

Taip pat trumpai apžvelgiamos visos publikacijos ir informacija pasirodžiusi per laikotarpį nuo 1951- ųjų iki pat G.Sviderskytės monografijos išleidimo 2004 metais. Paskutiniame skyriuje pateikiamas archyvų kurių informacija buvo pasinaudota ir istoriografijos sąrašas.

Parengė: Martynas Pašiūnas.